Gėdos jausmas

Sunku surasti tokį žmogų, kuris niekada nepatyrė gėdos. Greičiau sutiksime tuos, kurie skundžiasi bendraujant skruostus išpilančiu raudoniu, virpančiomis rankomis ir prakaito dėmėmis pažastyse. Tuomet, kai mus kritikuoja, žemina ar išjuokia tie asmenys, kurie mums svarbūs, kuriuos gerbiame ar mylime, neišvengiamai susigėsime.

Gėda – tik žmonių giminei būdingas jausmas. Neteko nei matyti, nei girdėti apie iš gėdos nuraudusį šunį ar išprakaitavusį dėl savo klaidos katiną. Gėdos jausmas – evoliucijos produktas. Jo tikslas – išsaugoti žmonių bendruomenę. Dar pirmykštis žmogus laikėsi tam tikrų taisyklių ir tabu, kurias pažeidęs, galėjo būti išvytas iš genties. Išgyventi vienumoje, kovojant su gamtos jėgomis, buvo neįmanomai sunkus dalykas. Tad jei norėjai neatsidurti kokio aštriadančio plėšrūno nasruose ir neišnykti be pėdsako, nepalikęs palikuonių, privalėjai veikti pagal taisykles. Jas pažeidus, nesąmoningai kildavo gėda.

Dar Charles Darwin pastebėjo, jog gebėjimas jausti gėdą būdingas tik žmogui ir pasireiškia kūno signalu – paraudimu. Šį jausmą lydi ir kiti kūno simptomai, tokie, kaip prakaitavimas, padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimas, kai imama mikčioti, pinasi žodžiai.

Neretai bravūriškai mestelima, kad dabartiniame „laisvių” amžiuje gėda – senų laikų reliktas, tiesiog muziejinis eksponatas. Atseit, mūsų nebeveikia jokios normos, nes patys kuriame savo individualias taisykles. Deja, taip nėra, kad ir kaip norėtume save apgauti. Amerikiečių psichoterapeutas Richard G. Erskine teigia, jog gėda parodo, kiek stipriai asmuo bus pažeidžiamas ir bejėgis praradęs santykius. Ir tuo pat metu nesąmoningai viliamasi, kad asmuo, prieš kurį jaučiamasi nusikaltus, imsis atstatyti nutrūkusius santykius. Taigi, pagautas meluojant vaikas išrausta, nuleidžia akis ir tyliai laukia, kad mama ar tėtis jam atleis ir vėl priims į savo tėvišką glėbį.

Tiems, kuriems atrodo, kad gėdą jaučia kažkas, bet ne jie, svarbu žinoti, kad ne visi pajėgia šį jausmą suvokti, nors jį ir patiria. Štai amerikiečių psichiatras Donald L. Nathanson nurodo, jog veikiami gėdos žmonės renkasi vieną iš keturių elgesio būdų. Vieni susigėdę atsitraukia į save. Tai galime pastebėti iš to, kad kritikuojami jie užsidengia ranka burną arba deda delną ant kaktos. Jei galėtų, jie net paslėptų veidą delnuose. Šie asmenys neretai nuo gėdos netgi slepiasi depresijoje.

Tokiems žmonėms gėda perauga į baimę ir įtampą. Jie bijo būti galutinai demaskuoti, pažeminti ir atstumti. Taip reaguojantys turi problemų net seksualinėje sferoje. Jie skundžiasi impotencija ar frigidiškumu.

Kiti sugėdinti puola save bausti. Užuot pasakę sau, kad pasielgė netinkamai ir turėtų vengti šio elgesio ateityje arba atsiprašyti, jie niekina ir menkina save. Šie asmenys neretai svyruoja tarp pagarbos svarbiems asmenims ir visiško nusižeminimo, peraugančio net į mazochizmą.

Šio elgesio tipo atstovai, veikiami gėdos, jaučia stiprią įtampą ir pasibjaurėjimą savimi. Jie jaučiasi tokie niekingi, kad nusikratyti šio spaudimo įstengia tik patirdami bausmę. Tad jie pirmieji kiša galvą po budelio kirviu. Bausmė tarsi atpalaiduoja nuo gėdos sukeltos įtampos.

Trečioji elgesio strategija, jaučiant gėdą, – tai vengimas šį jausmą pajusti. Tokie asmenys linkę pastebėti tik tai, kas suteikia jiems šlovės ir viešo pripažinimo, o taisyklių pažeidimo pasekmių linkę „nepastebėti”. Būtent taip reaguojantys žmonės ir tvirtina, kad gėdos nėra, nes jie jos nejaučia. Tai netiesa, nes šie asmenys gėdą bando nuslopinti vaistais, alkoholiu, narkotikais ar nesveiku malonumų vaikymusi. Pažvelkime, koks menkas ir susigėdęs jaučiasi prasiblaivęs alkoholikas, narkomanas ar donžuanas.

Šie žmonės gėdą patiria kaip stiprų sujaudinimą, kuris gali peraugti į pyktį. Tokie piliečiai slepiasi po bravūriška macho kauke. Atrodo, tarsi jūra jiems iki kelių ir į viską jiems nusispjauti. Jie visais įmanomais būdais stengiasi pademonstruoti esą laisvi, „be kompleksų” ir niekina kitus, „ne tokius laisvus”. Tik kodėl tuomet taip aktyviai neigiama gėda?

Na, ir ketvirtasis elgesio tipas, kuomet išgyvenama gėda, – tai kitų puolimas. Tarsi užpuolus tą, kuris sukėlė gėdą, įmanoma sumažinti padarytos žalos pojūtį. Pyktis čia naudojamas sunykusiai gėdos metu galiai atstatyti. Tokie asmenys itin jautrūs sugėdinimui, nes viduje jaučiasi itin silpni ir trapūs. Tad vengdami pažeminimo, jie žemina kitus. Toks elgesys gali pasiekti ir sadizmo ribas, kuomet kankinant kitus išsilaisvinama iš sukauptos įtampos, pasibjaurėjimo ir pykčio.

Paanalizuokime gėdos anatomiją. Prisiminkime, ką išgyvenome tuomet, kai patyrėme šį jausmą. Pirmiausia, kas ateina į galvą, tai, jog buvo labai nemalonu. Iš tiesų, gėda tarsi skelia mums antausį už tai, kad nepaisėme kitų ir „išsišokome”. Tas antausis tarsi sako mums: „Žinok savo vietą!” Gėdos jausmas – sudėtingas. Pirmiausia, mes pajuntame, kaip sumažėja mūsų vertė atitinkamai žalai, kurią padarėme mums svarbiems asmenims. Sumažėjame ir jaučiamės lyg vaikas, prišlapinęs kelnytes.

Po keleto akimirkų atsėlina liūdesys ir baimė. “Vaje, ką aš pridirbau, ar manęs neatstums amžiams!?” – graužiamės. Susigūžiame galvodami, kad prarasime pagarbą ir meilę tų, kurie mums tokie svarbūs. Nudelbę žvilgsnius, išraudę ir suplukę laukiame, kokį verdiktą paskelbs tie, prieš kuriuos prisidirbome.

Richard G. Erskine teigia, kad nemažai žmonių gyvena nuolat stipriau ar silpniau jausdami gėdą. Šie žmonės kankinasi dėl menkos savivertės, vengdami gyvenimo iššūkių. Jie nuolat iš santykių laukia kritikos, skriaudos ar išnaudojimo. Anot šio žymaus psichoterapeuto, šių asmenų visas gyvenimas praeina tikint, kad „kažkas su manimi negerai”.

Tokie žmonės turi skaudžią istoriją. Jie gimė ir užaugo darnos stokojusiose šeimose. Jie neretai pasakoja apie grandiozinius uždavinius, kuriuos šeimos nariai spaudė juos atlikti. Vienas turėjo sustabdyti girtaujantį ar palaidūną tėvą. Kita privalėjo savo meile iš depresijos liūno pakelti savo mamą. Trečiasis, vyras, žūtbūt turėjo tapti dukterimi, kurios tėvai taip tikėjosi ir laukė.

Suprantama, kad tokių uždavinių įvykdyti neįmanoma. Tačiau mažasis pilietis tiki, kad tėvai jį atstūmė, jo nemyli dėl jo kaltės. „Aš neapsaugojau tėčio nuo gėrimo”, „dėl manęs mama susirgo depresija”, „aš gundžiau tėtį ir todėl jis mane tvirkino,” – mąsto vaikas.

Tad vaikas toliau kuria planus, dažniausiai paremtus fantazijomis, kaip susigrąžinti tėvų ryšį ir meilę: „Aš būsiu labai geras ir atsisakysiu savo norų”, „aš tuoj užaugsiu ir rūpinsiuos tėvais”, „aš trukdau tėvams, tad geriau nusižudysiu”. Šiose fantazijose tėvai įsivaizduojami geri, besirūpinantys ir mylintys, o visa kritika nukreipiama į save. Štai taip ir sukuriama amžina gėda bei „atkuriamas ryšys”, kurio gal niekada net nebuvo.

Šie asmenys, dar vaikystėje patyrę prievartą ar pažeminimą, nepajėgia užmegzti lygiaverčio horizontalaus ryšio. Tad išeiti iš nepelnytos gėdos pasaulio jie galės tik išmokę užmegzti abipusį ryšį, paremtą atidumu, pagarba ir švelnumu, o ne manipuliacijomis, jėgos demonstravimu ir nuolatiniu kontroliavimu.

Gėda yra itin stipriai veikiantis jausmas. Jo galia tokia triuškinanti, kad jai neprilygsta jokie teismo sprendimai. Išstatytas visuotinei pajuokai žmogus patiria itin stiprų skausmą. Fanita English, autoritetinga amerikiečių analitikė, mano, jog kuo tradiciškesnė visuomenė, tuo jos nariai griežčiau laikosi rašytų ir nerašytų taisyklių bei normų. Kiekviena kultūra turi savo etinius kodus, privalomus visiems tos kultūros atstovams.

Tad gėda atlieka kontrolės funkciją. Neretai ji naudojama sąmoningai valdyti mažesnius, silpnesnius ar priklausomus asmenis. Tėvai „išsaugo” savo autoritetą ir galias vaikui, rodydami pirštu į kaimynų Petriuką, kuris „esąs puikus vaikas”, ne toks bjaurybė, kaip jų Jonukas. Visuomenės „elitas” „parodo vietą” tiems, kurie jam nepriklauso, demonstruodami puošnius apdarus, prabangų gyvenimo būdą ir priklausymą įvairiausioms „elitinėms grupuotėms ir organizacijoms”. Pojūtis, kurį siekia sukelti toks elitas, panašus į „ne tau, Martynai, mėlynas dangus”, t.y. stiprų menkumo ir bevertiškumo jausmą.

Kadangi vartotojiška visuomenė manipuliuoja mumis, siekdama sukelti gėdos jausmą, išsiugdomi pasipriešinimo jai būdai. Dažniausiai nuo gėdos saugomasi dvigubų standartų politika. „Ar žinai, kad ponas X., verslo magnatas, yra sukčius?” – skalambija varpais apsukrusis pilietis. Jis – tik apsukrus, gudrus ir galvotas, o štai kiti – sukčiai. Kaip dažnai sutinkame tokį schizofreniską mąstymą, kuomet tikima ir net vaikai mokomi, jog meluoti ir sukčiauti negražu ir gėda, tačiau štai versle ar politikoje – tai privaloma. Atseit, tai esanti pragmatiška diplomatija.

Nuo gėdos saugojamasi ir kuriant įvairiausius mitus. Štai karalienės Viktorijos laikų Anglijoje vyravo nuostata, kad ištekėjusi ir padori ponia negalinti būti seksuali. Tai kas tuomet beliko vargšeliams, geidulių kamuojamiems jų vyrams? Žinoma, jie įgijo teisę tuos geidulius, kurių visuomenė nedraudė vyrams jausti, gesinti prostitučių glėbiuose. Ir dėl to nepatirti jokios gėdos, nes „taip priimta”.

Gėda nėra įgimta. Jos išmokstama tėvų lizde. Tėvų pareiga išmokyti savo palikuonis gyventi žmonių bendruomenėje. Jei tai pavyksta, jau antraisiais ar ketvirtaisiais vaiko gyvenimo metais pastebimas rezultatas – mažylis supranta, kuomet nusižengia tėvelių nurodymams, ir reaguoja susigėsdamas.

Gėdijimas – tai ribų nubrėžimo priemonė. Tai pirmoji auklėjimo metodika šeimoje, pasak Fanita English. Integruoti į asmenybę tabu tampa antrąja mūsų prigimtimi, dėl kurios ir galime vadintis žmonėmis.