Ar pasaulis priklauso lyderiams?

Kiekviena pasaulio valstybė turi lyderį. Juo būna tai karalius, tai prezidentas, tai kitas aukštas pareigas einantis pareigūnas. Bet ar visi tie lyderiai, tos valstybių galvos atitinka visas lyderiui keliamas savybes? Ar jiems priklauso mūsų pasaulis?Teigti, kad pasaulis priklauso tiems, kurie moka vadovauti, negalima. Lyderiai yra niekas be savo ištikimos komandos. Lyderis, netekęs komandos, gali vadovauti nebent savo lėlių teatrui. Žmonės juo nebetiki, komandos nebeišeina suburti, tada taikomasi į silpnuosius visuomenės sluoksnius ir užsiimama populizmu. Prie to priveda išdidumas, valdžios siekis, nenoras pralaimėti, o pralaimėjus – nenoras to pripažinti. Jis nesiima juodo darbo pats. Lyderis mano, kad jis turi įsakinėti kitiems, mano, kad jo idėjas turi įgyvendinti tie juodadarbiai, tie „sraigteliai”. Tai – blogo lyderio pavyzdys.

Lyderis ir komanda – tai tarsi rakteliai ir automobilis. Visi stovės, nedirbs, kol nebus duotas impulsas, komanda be lyderio – niekas, lygiai taip pat ir lyderis be komandos. Pasaulis klauso lyderių, bet jiems nepriklauso. Žmonės kartais nemėgsta lyderių, girdi, būčiau pats tiek pasiekęs, bet negalėjau. Priežastys įvairiausios. Kenčia tik tie lyderiai, kuriuos jau aprašiau. Yra ir kita lyderystės pusė. Priklausantys jai lyderiai moka bendrauti, yra paslaugūs, moko ir ugdo savo komandą, myli juos kaip savo šeimos narius. Šitie lyderiai – tvarkingos visuomenės pagrindas. Jie atsižvelgia į savo komandos narių nuomonę. Kai komanda jaučiasi mylima, jai praeina bet koks noras kelti revoliucijas, keisti lyderį, jungtis prie kitos idėjos autoriaus.

Lyderiai pasaulyje verkiant reikalingi. Pirmiausia be jų mūsų Žemėje kiltų chaosas, savotiškai (bet nevisiškai) būtų įgyvendintas komunizmas: visi nedirba, daro kas ką nori. Beje, niekas nieko neturėtų, vogtų, badautų, taptume, kaip sakant, laukiniais. Žmogus nuo beždžionės ir skiriasi tuo, kad moka vadovauti savo „smėlio dėžei”. Juk geriau ne nusiskinti bananą sau ir suvalgyti, o sutelkus visus savo aplinkos žmones prižiūrėti bananų plantaciją.

Ne visi lyderiai juda reikiama kryptimi. Čia jau politika ir valstybių valdymas. Skaitytojas, nusimanantis apie pasaulio politinius režimus, supras, apie ką aš, todėl tiksliai neįvardysiu. Kai kurie lyderiai tampa priklausomi valdžiai, tarsi narkotikams ar alkoholiui. Jiems vis maža, reikia dar, ir dar, ir dar. Tai priveda prie totalitarizmo. Tie „blogiukai” lyderiai mano, kad jiems paklūsta pasaulis. Ne, pasaulis jūsų neklauso, tik jūsų „smėlio dėžė” jūsų klauso, ir ne dėl to, kad jūs jiems sektinas pavyzdys, autoritetas ar panašiai, o todėl, kad jie žino: neklausai – mirsi. Visi šitie režimai griūva. Ir ne tik šitie, praktiškai visi griūva, tačiau žmogaus priespauda tai skatina.

Nėra lyderių, kurie nedarytų klaidų. Tiesiog klaidos vertinamos skirtingai: jei tu mylėjai savo komandos narius, jie tau atleis, padės tau atsitiesti, patars. Bet jei tu į savo komandą žiūri kaip į įrankį, tai jie į tave žiūrės kaip į statybos įrankių parduotuvę – šaltą, didelę, bjaurią ir atgrasančią metalo konstrukciją. Svarbiausia tokios krizės metu nesuabejoti savo idėja, nes bent vienas akmuo į savo daržą – ir tu jau žlugęs kaip lyderis.

Pagrindinė konkurso tema – noriu būti lyderiu. Ar verta juo būti? Tai daug nervų ir pastangų reikalaujanti pozicija, reikia turėti viziją, jos atkakliai siekti. Gal geriau tiesiog būti juodadarbiu, nešamu srovės? Padaryti tai, ką tau liepia viršesnis ir viskas? Ne. Jei pasaulį kas nors ir valdo, tai turi būti lyderis, lyderis bent jau širdyje, geras jis ar blogas – nesvarbu. Jie turi viziją ir žino kaip ją įgyvendinti, sieks to bet kokia kaina.

Noriu būti lyderiu. Man tai daug priimtiniau negu vykdyti kieno nors užgaidas dėl kartais visiškai neaiškaus tikslo, dėl to populizmo, kuris niekam neatneša naudos. Noriu būti lyderiu, kurti savo pasaulį, bet tikrai nenoriu jo valdyti, noriu padaryti pasaulį geresnį, padaryti taip, kad visi žmonės atrastų savyje lyderį, kuris padėtų vadovauti bent jau sau.

Kad ir kas benutiktų, pasaulyje reikės lyderių. Ir tai, kiek jų bus, priklauso nuo mūsų pačių, nuo jaunimo, kuriam viskas prieš akis. Tikiu, kad tapę naujais pasaulio lyderiais, naujais pasaulio vedliais, netenkinsime savo asmeninių užgaidų, o vesime pasaulį tinkama linkme.

Antroji rašinio dalis: „Mano gyvenimo strategija: veiklos vizija, tikslai.

Pirmajame savo rašinyje aptariau, kaip, mano nuomone, tampama lyderiu. Samprotavau apie lyderių tipus, apie jų veiklą, gyvenimą bei darbą komandoje. Dabar metas prisiminus savo mintis pagalvoti apie savo gyvenimą ir ateitį. Taigi, Skirmanto Kniežos gyvenimo strategija. Kaip visada – tiesiai per aplinkui.

Norint kažko pasiekti, reikia pasirinkti savo gyvenimo kelią. Reikia žinoti, ko nori iš gyvenimo ir to atkakliai siekti. Labai svarbus – profesijos pasirinkimas. Rinktis ją reikia ne per vėlai (kaip pavyzdys – vadinamųjų A ir B lygių rinkimasis 11-ai klasei – reikia tvirtai žinoti, ko nori, o ne padrikai šaudyti pliusus), bet ir ne per anksti. Pradinėse klasėse pusė mano klasės draugų norėjo būti mokytojomis, bet dabar joms labiau rūpi laisvas gyvenimas nei mokslai. Žinoma, tai tebuvo toks vaikiškas žaidimas, vaikiški žodžiai, niekas į jas rimtai nežiūrėjo. Mokytoja, žinoma, jausdavosi pamaloninta, bet ji – ne išimtis. Sakyti, kad būsiu tuo ar anuo reikia tada, kai tavimi kas nors tiki, kai sugebi argumentuoti savo pasirinkimą.

Dabar konkrečiau apie mano gyvenimo kelią. Pirmiausia reikia siekti išsilavinimo. Ir kuo aukštesnio, žinoma. Pats sau šioje srityje keliu aukščiausius reikalavimus – gal net daktaro laipsnio siekis. Bet kol kas trinu mokyklos suolą, klijuoju gumą po juo – esu kaip ir tūkstančiai kitų devintokų, kurių kelias dar tik prasideda. Mes dar nė neįsivaizduojame, kas yra tie paslaptingieji ir klastingieji „egzaminai”, nesimokome, einame vieni kitiems per galvas. Ir tai – gerai, taip ir turi būti, tai tipiškas šešiolikmečiui elgesys. Tikrai keisčiau atrodytų devintokas, sėdintis ant suoliuko mokykloje ir skaitantis knygą – kvailoka, tiesa? Be to, tų išdykavimų metu ir pati klasė susidraugauja, todėl nuskambėjus paskutiniam skambučiui būna be galo gaila vieniems kitus palikti, išeiti į savo kelią, kur visi nauji, nepažįstami. Be to, tuo pačiu metu nelieka ir stogo virš galvos, jau ir pragyventi reikia pačiam. Tai – lyderystės savo individualiame gyvenime pradžia.

Dažnas jaunuolis lygiuojasi į savo autoritetus. Jais būna įvairiausių profesijų atstovai – nuo sportininko iki muzikanto, nuo tvarkos sergėtojo iki politiko, priklausomai nuo jaunuolio pomėgių. Dabar populiaru lygiuotis į Baraką Obamą. Reikia pripažinti, pirmasis juodaodis JAV prezidentas tikrai moka kalbėti ir savo kalbomis įtikinti ir įkvėpti žmones, ypač nusivylusius gyvenimu. Bet mano nuomone, autoritetų ir idealų reikia ieškoti gimtojoje, Marijos žemėje ir kuo mažiau dairytis į užsienį. Amerika, palyginti su mūsų Lietuva, dar vaikas. Gruodžio mėnesį rašiau samprotaujamąjį rašinį apie Lietuvą. Paminėjus šitą temą, iškart jį prisiminiau. Rašėme tada apie emigraciją ir įvairias kitas patriotines temas. Aš pasirinkau temą „Ar galime didžiuotis savo protėviais?”. Rinkausi teigiamą atsakymą ir argumentavau pateikdamas pavyzdžius iš Lietuvos istorijos. Pirmiausia aprašiau Lietuvos valdovus, vėliau, plėtodamas temą, prisiminiau ir tokius visuomenės veikėjus, tokius kaip T. Kosciuška ar S. Šalkauskis bei kitus, padėjusius išlikti lietuvių kalbai ir papročiams. Pasirinkimas tikrai platus, tereikia truputį pasigilinti.

Pradėkime nuo to, kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys. Kaip manote, ar lengva išlikti kai tave iš visų pusių supa priešingų interesų – šiuo atveju – religijos – atstovai. Man irgi atrodo, kad tai – labai sunku. Retas valdovas būtų sugebėjęs išsaugoti valstybę ir ją paversti amatininkų ir įvairių religijų centru. Toks valdovas buvo Gediminas – pirmasis pavyzdys, kuriuo verta didžiuotis. Į Vilnių vyko amatininkai iš vakarų, karaimai, totoriai, žydai, stačiatikiai ir t. t. O kuo Paryžius geresnis? Tuo, kad buvo „vakarų Europos kultūros centras”? O kokia ta kultūra, kai negerbiami žmogaus papročiai ir įsitikinimai? Kitas valdovas – Vytautas. Jis jau valdo krikščionišką Lietuvą (tiesa, tik elitas buvęs krikščionys, valstiečiai toliau garbino senuosius Dievus, o Jėzų Kristų, kuris jiems buvo primestas, laikė derliaus Dievu). Vytautas tituluojamas geriausiu Lietuvos politiku. Už tai, kad Lietuvą išplėtė iki Juodosios jūros ir atkūrė Lietuvos suverenitetą, jis vadinamas ne eiliniu Vytuku, o Vytautu Didžiuoju. Pavyzdžiai pateikti, pasakykite man, kam begali rūpėti „visokie Obamos”, jei čia pat, protėvių žemėje, taip gausu lyderių, į kuriuos galima (o ir reikia) lygiuotis?

Mano autoritetai – lietuviai. Pirmasis – jau minėtas Gediminas. Jis žavi tuo, kad yra pakantus kitų religijų ir įsitikinimų žmonėms. Tiems laikams – labai retas reiškinys (pakantumas vakarų valstybėse pradės formuotis po 200-300 metų). Jo siekis padaryti Lietuvą kultūros ir ekonomikos centru – sektinas puikaus vadovavimo ir lyderystės pavyzdys. Jei kalbant apie šią dieną, mano autoritetas – žurnalistas ir publicistas Algimantas Čekuolis. Jis nėra lyderis, bent jau valstybės valdymo reikaluose – jis apie juos kalba, tačiau juose nedalyvauja. Man jis – labai mielas žmogus. Retas moka aštuonias užsienio kalbas ir gali kalbėti apie tiek daug temų – nuo astrofizikos iki politikos ir tarptautinių santykių. Kartais jam priekaištaujama – esą „partinis”, komunistas. Bet man tai – per daug ir nesvarbu. Nemačiau aš jo komunistinio veido, ir pamatyti nenoriu. Gerbiu aš šį žmogų ne už politines pažiūras, o už protą, įžvalgumą, talentą rašyti ir kalbėti. Beje, kiek žiūrėjau jo laidas ir skaičiau knygų, tai pasirodė, jog jo politinė pozicija neutrali – apie ją paprasčiausiai neužsimenama.

Gyvenime norėčiau turėti namą, mylinčią šeimą. Bet šie planai – vėlesniam gyvenimo etapui. Norint turėti šeimą, reikia gebėti ją išlaikyti. Visada norėjau uždirbti tiek, kad galėčiau sau leisti daugiau nei mano tėvai leidžia sau. Jokiu būdu nesakau, kad gyvenu skurde, atvirkščiai – esu lepinamas, gal dėl to, kad esu vienturtis. Bet ilsėtis irgi neleidžia – kadangi esu visavertis šeimos narys, padedu tėvams ūkyje ir namų ruošoje. Kol kas man svarbiausia – baigti mokslus. Paskui susirasti nuolatinį darbą – tokį, kurį mokėčiau dirbti profesionaliai ir jis man patiktų. Tada būtų galima mąstyti ir apie kitas, jau minėtas vertybes. Kalbant apie profesijas, labiau traukia tos, kuriose nereikia vartoti daug skaičiukų. Iš tokių verta paminėti diplomatiją, apie kurią rimčiausiai galvoju. Visada galiu pasukti mamos pėdomis, studijuoti teisę. Vėliau, kai jau būsiu pripažintas ir nusipelnęs (jokiu būdu ne anksčiau), bus galima pagalvoti ir apie politikos kelią. Akivaizdu: mano sritis tikrai ne tikslieji mokslai (nors jokiu būdu nesmerkiu mokslininkų – juk jie, jei ir neverčia pasaulio suktis, bent jau geba paaiškinti, kodėl jis sukasi).

Šiam kartui – tiek. Būtent taip įsivaizduoju savo ateitį, būtent minėti žmonės – mano tikslai. Ne, tikrai nekopijuosiu jų, geriau jau kursiu savo viziją, tiesiog remdamasis istorinių asmenybių klaidomis, iš jų mokydamasis ir semdamasis patirties iš žymių valdovų. Gal, kai subręsiu ir baigsiu mokslus, iš šito rašinio tik pasijuoksiu: toks vaikiškas, neatitinkantis žiaurios gyvenimo tikrovės. Bet dabar yra kaip yra, mąstau taip ir ne kitaip. Mano nuomone (tebūnie tai ir išvada), jaunimas neturi lygiuotis į užsienio lyderius, tegul į juos lygiuojasi jų tėvynainiai. Mes geriau domėkimės savo istorija, ieškokime savo tautoje iškilių žmonių ir tai padės Lietuvai išbristi iš bet kokių krizių.

Konkursas „Noriu būti lyderiu!”
Antrosios vietos laimėtojas Skirmantas KNIEŽA
Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija, If klasė