Apie dovanas
Gauti dovanas dažniausiai būna malonu. Tačiau nelengva, oi nelengva pačiam dovanoti. Ką jau kalbėti apie gausias Kalėdų dovanas artimiesiems, draugams, jeigu vienos dovanos ieškojimas gali tapti visos dienos darbu. Štai kolegės šeimyna susilaukė berniuko. Neisiu gi aplankyti tuščiomis rankomis. Taigi, suku galvą, ką dovanosiu. Gal sauskelnių? Ne, kolegė pasiturinti – įsižeis tokia pigia ir paprasta dovana. Kompaktą su vaikiškomis pasakomis ar lopšinėmis, gal pasakų knygą? Ne, ne, per daug banalu, visi juos dovanoja. O be to, kam naujagimiui pasakos?.. Gal kažką pačiai mamai. Ne, vyras įsižeis. Apima neviltis. Tada bandau prisiminti, ką man žmonės yra dovanoję. Pliušinę žiurkę, marškinius, vyno butelį, šimtą dolerių. Ne, niekas netinka, o šimto dolerių dar ir gaila. Lyg nujausdama, kad galvoju apie dovanas, iš kito kambario atitipena dar viena draugų dovana – mano augintinė – kiemsargių veislės kalaitė vardu Svajonė. Per paskutinį mano gimtadienį draugai ją įteikė, teigdami, kad visą gyvenimą aš neva svajojęs turėti šuniuką ir kad dabar mano svajonė išsipildžiusi. Visaip bandžiau prisiminti tokią gražią svajonę, bet nepavyko. Dovanos juk neatsisakysi – į namus teko priimti naują gyventoją, naują Svajonę. Labiausiai ją vertinu už tai, kad mane, užkietėjusį namisėdą, kas dieną išveda pasiganyti į Antakalnio mišką, kur bevaikštant kartais kyla visai neblogų minčių ir svajonių. Taigi, vaikštinėju su Svajone, tikėdamasis sulaukti genialios minties apie dovaną. Deja…
Kitoje kalno pusėje gyvena net 3 draugų psichologų šeimos. Nežinau kodėl, bet neretai šuniukas atveda mane į šią gatvę. Dažniausiai neprieštarauju ir seku jam iš paskos. Taip nutinka ir šį kartą. Galvoju, o kodėl gi nepaklausus apie dovaną protingų kolegų psichologų. Kaip jau įprasta, mus, atklydusius iš už kitos kalno pusės, pavaišina vynu. Šįkart aplankome visas tris šeimynas. Gauname nemažai gerų patarimų. Namo grįžtame vėlai, nuvargę. Matyt, nuo patarimų. Naktį nesimiega- suku galvą apie dovaną. Užmiegu tik paryčiais, žadintuvo nebeišgirstu.
Skubu į darbą, gerokai vėluoju. Ir taip jau sunkią galvą slegia dar vienas galvosūkis: ką sakysiu viršininkui? Kokį pasiteisinimą sugalvosiu šį kartą? Gal pakeliui į darbą užpuolė ir apkandžiojo didelis piktas šuo, todėl turėjau vykti į ligoninę?.. Bet kaip įrodysiu sužeidimus? Netinka. Gal pasakysiu, kad labai sunegalavo mano Svajonė ir reikėjo skubiai vežti pas veterinarą? O jeigu paprašys veterinaro pažymos? Ne, netinka. O gal geriau pateiksiu tokią istoriją: skubu į darbą, stoviu kamštyje. Kamštis dėl staiga sugedusio ir eismą užblokavusio automobilio. Jis – mano kolegės, kuri tuoj tuoj turi gimdyti, vyro. Pastarasis, mane pamatęs, nudžiunga ir maldauja pagalbos. Pasirodo, kad vidurnaktį kolegė staiga užsimanė šuniuko. (Sako, taip jau būna nėščioms moterims, kad staiga užsimano keistų dalykų.) Ko tik vyras nepadarys dėl būsimos mamos…Taigi, iš pat ankstyvo ryto šis susiranda skelbimą apie parduodamą šuniuką, paskambina, sutaria, sėda į mašiną, skuba, bet štai nelaimė – vidury judrios gatvės automobilis nė iš vietos. Taigi, po tokio graudenančio pasakojimo, viršininkas tikriausiai ir be žodžių supras, kas nutiko toliau: vežu kolegės vyrą per kamščius pas šuniuko pardavėją, perkame šuniuką, skubame atgal pas tuoj tuoj gimdysiančią žmoną.
Atvykstu į darbą. Deja, puikios istorijos papasakoti nepavyksta. Viršininko, dideliam mano nustebimui, dar nėra darbe. Mano savijauta – lyg akmuo nuo širdies nusirito. Po penkiolikos minučių įlekia uždususęs viršininkas: „Labas. Oi, kaip vėluoju į darbą! Na ir naktelę turėjau. Tuoj po vidurnakčio mūsų kalė atsivedė šuniukų. Visą naktį sukom galvą, kur juos dėsim. Žinai, kažkodėl pagalvojau apie tave. Juk kažkada taip norėjai šuniuko? Tai, pamaniau, kad už savaitėlės kitos tau vieną ir atvešiu. Gerai?”
Mane išpylė šaltas prakaitas. Ne dėl to, kad teks būti vedžiojamam dviejų augintinių, o dėl to, kad mūsų ankštame butelyje vietos antrai svajonei tikrai neatsiras… Bet negi ginčysies su viršininku, juolab kai jautiesi kaltas dėl periodiškų vėlavimų. „Gerai, – sakau viršininkui, – tik neskubėkit mažylio atplėšti nuo mamos, tegul dar ūgteli…”
Grįžtant namo man nušvinta protas: padovanosiu kolegei gimdyvei savo Svajonę, nes juk vyras taip ir neatvežė šuniuko, apie kurį ji taip svajojo…
