Altruistė savo sąskaita

Šio lemiamo momento greičiausiai nė nepastebėsite. Išslydusi iš savo vėžių, net nepajusite, kaip atsisakote gyventi savo gyvenimą ir palaipsniui pripildote jį kitų žmonių reikalais ir interesais: draugo ar vyro, vaikų ar tėvų, kolegų ar viršininko.

Daugybė moterų visą laiką sprendžia kažkieno problemas. Netgi tuomet, kai jų niekas neprašo.

Joms atrodo, kad be jų įsikišimo viskas žlugs. Jos nuoširdžiai tiki žinančios, kaip nelaimėlį padaryti laimingą arba bent jau jam padėti.

Kaip tai nutinka? Kas skatina moteris gyventi svetimus gyvenimus?

Amžina draugė

Dažniausiai tai prasideda paauglystėje, kai mergaitė dėl tam tikrų priežasčių neturi savo asmeninio gyvenimo: nesusitikinėja su berniukais, nevaikšto į pasimatymus ir triukšmingus vakarėlius – na, nebent “dėl kompanijos”, o jeigu ten atsiduria, – sėdi kampe.

Taip būna dėl amžiui būdingų kompleksų, žemos savivertės ir baimės bendrauti su berniukais.

Tačiau ši mergaitė negali būti nesusijusi su bendraamžių gyvenimu. Kad kaip nors kompensuotų savo nepaklausumą, ji aktyviai domisi, kuo kvėpuoja draugės. Ji visuomet paguos ištikus bėdai ir pasidžiaugs jų sėkme. Ji padarys draugei šukuoseną ir makiažą prieš einant jai pasimatymą, lydės ją, kai ši vaikščios po parduotuves, kad palaikytų kompaniją. Ji visada padrąsins: “Tu fantastiškai atrodai!” Sutaikys susipykusius įsimylėjėlius. Suorganizuos pasimatymą. Supažindins.

Ji gali atrodyti gana drąsi ir atvira, kai kalbama ne apie jos interesus. Draugės tuo naudojasi, kai joms reikalinga parama. Į pagrindinį vaidmenį ji nepretenduoja, todėl užsitarnauja tokio belyčio padaro, kuriam “ir taip gerai”, įvaizdį.

Priedas prie vyro

Ištekėjusi ji visiškai atsiduoda vyrui, vaikams ir viskam, kas su tuo susiję. Dažnai tai būna didžiulis namų ūkis, kuriam reikia nuolatinės intensyvios priežiūros. (Beje, būtent apie tokį ir svajoja dauguma merginų.)

Tačiau už viską reikia mokėti. Šiuo atveju moteris tampa priedu savo vyrui. Tai jos vaidmuo ir egzistavimo prasmė.

Sulaukusios brandos, šios moterys paprastai sėdi psichologo fotelyje su sunkiomis krizės formomis: nepasitenkinimas savimi, pretenzijos vyrui, pinigai neteikia džiaugsmo, nėra gyvenimo prasmės.

Be vyro ir vaikų aptarnavimo, ji neturi nieko savo. Neaišku, kas ji pati ir ką nuveikė, neįskaitant to, kad kūrė komfortą namiškiams.

Gyvenimo palydovė

Šis variantas panašus į jau minėtąjį, tik “palydovės” vyras būna charizmatinė asmenybė: aktorius, dailininkas, dainininkas, sportininkas, rašytojas, mokslininkas ar prasimušėlis kitoje srityje.

Šiuo atveju moteris gyvena tam, kad “įkvėptų genijų”. Ji myli patį talentą ir sudaro sąlygas genijui kurti.

Vieną dieną jai vis tiek iškyla klausimas: o kaipgi aš? Kas esu aš? Kokie mano interesai, kur mano gyvenimas ir saviraiška? Ko aš noriu sau, o ne jam?

Pasiaukojanti motina

Dažniausiai tai vieniša motina. O jeigu turi vyrą (arba tai, kas iš jo liko), tai jis visiškai praradęs balso teisę. Jis arba nusigėręs, arba į save sulindęs darbomanas. Šiaip ar taip, ji vis tiek vieniša motina.

Tai didvyrė, aukojanti save vaikui (ar vaikams). Ji gyvena dėl sūnaus ar dukters. Visa jos gyvenimo prasmė – atžalos. Ji padarys viską, kad jie būtų laimingi. Be to, ji tiksliai žino, KAIP jie turi būti laimingi.

Tai gali tęstis ir tada, kai vaikai užauga. Ji vis tiek gyvena dėl jų. Jeigu atsiranda anūkų – ji čia, kur buvus, kur nebuvus, jau aukojasi naujajai kartai.

Krizė ištinka tada, kai vaikai užauga ir atmeta jos pasiaukojimą. O kur save dėti, ji nežino. Mat ką reiškia būti motina – aišku, o ką reiškia būti moterimi – seniai pamiršta…

Darbomanė

Tai gali būti ir Mėlynoji kojinė, ir verslininkė. Kadaise nesusiklostė asmeninis gyvenimas: nusivylimas, išdavystė arba skyrybos. Ir ji išbraukė iš repertuaro ne tik vyrus, vaikus, bet ir save. O sykiu – pramogas, bendravimą ir kitus gyvenimiškus malonumus. Tačiau šventa vieta tuščia nebūna.

Viską užpildo darbas. Tikriausiai ji turi vangų romaną su šefu arba kolega, greičiausiai vedusiu, todėl į jos ranką ir širdį nepretenduojančiu. Ir visas jos gyvenimas – darbe. Jokio kito ji neturi. Jos kasdienybė skurdi įvykių, ryškių įspūdžių, santykių ir bendravimo nedarbo aplinkoje. Visos spalvos ir išgyvenimai sutelkti čia.

Ja visada galima pasikliauti. Dėl firmos ji padarys žygdarbį. Ir poilsio dieną ateis, ir firmos vakarėlį suruoš. Jai galima paskambinti trečią valandą nakties ir paprašyti skubiai parengti ataskaitą. Padarys. Juk nieko įdomesnio ji neturi.

Gelbėtoja

Kai moteris neturi savo šeimos ir asmeninio gyvenimo, ji dažniausiai aktyviai dalyvauja savo draugų gyvenimuose: gilinasi į jų reikalus, nemiega dėl jų naktimis, sprendžia jų problemas.

Jos visada laukia daugybė darbų. Tačiau ne dėl savęs.

Save pačią ji jau nurašė, nors to gali ir nepripažinti. Ji – kitų auklė. Ją už tai vertina. Greičiausiai tai vienintelis jai žinomas būdas jaustis reikalingai.

Būti naudingai

Ką turi bendra visi paminėti pavyzdžiai?

Atrodytų, juose nėra nieko bloga: vyras, vaikai, draugai,darbas – tai ir yra mūsų gyvenimo dalis. Tačiau kai ši dalis vis auga ir jai leidžiama užimti ir pakeisti visas kitas, nustelbti visą gyvenimo įvairovę, – jūs imate gyventi ne savo gyvenimą.

Taip gyvena daugybė moterų. Už išorinės jų “laimės” slypi didžiulis nepasitenkinimo savimi jausmas. Už pasiaukojimo ir rūpestingumo slepiasi maudžianti tuštuma. Išorinis aktyvumas, komunikabilumas maskuoja vienatvę. Tariamas linksmumas – skausmą.

Jeigu vieną dieną jų nebeprireiks, gyvenimas praras prasmę.

Toks likimas primena medį su viena vienintele išaugusia šaka. Ir ant tos šakos kažkas sėdi. Vyras, giminės, kolegos. Jiems gerai.

Žinoma, šios moterys savotiškai laimingos. Taip bent jau save tikina daugelis iš jų. Tačiau kokia šios laimės kaina?

Jos moka būti naudingos. Tačiau paklauskite, ką jos daro dėl savęs, – ir jos sutriks. Arba net nesupras klausimo. Jos nesuvokia savo vertės. “Aš vertinga, kai galiu būti naudinga.”

O šiaip?..

Dažnai tokios moterys nemano net esančios vertos rūpintis savimi, suteikti sau malonumo – pavyzdžiui, keliauti, sportuoti, leisti sau grožio procedūras, įsigyti gražų daiktą…

Ką daryti?

Suvokti, kiek savo gyvenimo skiriate kitiems, nelengva. Galbūt jums kadaise įteigė, kad gyventi dėl savęs – blogai. Kad būti egoistei – negražu. Kad tokia jau moters dalia – būti dėl ko nors.

Galbūt jūs imate pavyzdį iš savo mamos arba iš kito autoriteto. Jūsų valia. Svarbiausia – kaip jaučiatės laikydamosi tokios gyvenimo filosofijos. Tik atsakykite sau sąžiningai.

Jeigu jaučiatės nekomfortiškai, – susimąstykite.

Jūs galite gyventi ne tik kitų interesais, bet ir savo. Sielotis ne tik dėl kitų klaidų. Daryti savąsias rizikingiau, tačiau įdomiau.

Jūs, žinoma, galite išvardyti daugybę objektyvių priežasčių, kodėl negalite gyventi savo gyvenimo. Arba nuspręsti kitaip.

Yra aštuoniasdešimtmečių moterų, kurios vaikšto į aerobikos kursus ir pasimatymus. Mamų, kurios eina į diskotekas su savo dukromis – ne dėl to, kad kontroliuotų, o kad nori šokti.

Yra mergaičių, kurios paseno dar iki pilnametystės.

Jūs galite ištraukti save iš ten, kur kartą įkritote.