Seksologas Theodooras Hendrikas van de Velde’as teigia, kad jau po penkerių bendro gyvenimo metų penkiasdešimt procentų sutuoktinių primiršta erotinius bučinius, o po dešimties reta pora prisimena šį nepaprastą jaudulį dovanojantį džiaugsmą, kuris ir buvo pradžių pradžia. Iš tikrųjų meilės žaidimams turime ne vien dešimt pirštų, bet ir burną, liežuvį, lūpas, dantis. Mūsų laikais nedaugelis naudojasi senovės indų bučinių meno paslaptimis. Bučinys niekada nebūna paprastas prisilietimas. Tai – gyvas, permainingas ir savitas bendravimas. Štai lūpos lengvai prisiliečia prie odos. Praviros, įkaitusios, jos slenka kūnu. Ant mylimojo odos piešia, tyrinėja linijas. Liežuvis dovanoja dar subtilesnių ir pikantiškesnių glamonių. Jo galiukas pakaitomis juda į viršų ir į apačią, į dešinę ir į kairę, ratu. Taip galima sujaudinti jautriausias vieteles. Tai labai intymi ir rafinuota glamonė. Improvizacijai ribų nėra. Meilė nuo mechaninio sekso skiriasi jausmų ir kūno atvirumu. Kūnas – viena didelė erogeninė zona. Dviejų kvadratinių metrų odos plote yra išsidėstę pusė milijono nervinių taškų, ir kiekvienu momentu jie pasirengę priimti dirgiklius. Mylintis aktyvus tampa visas odos paviršius. Svarbiausios jautrumo zonos bendros visiems, tačiau kiekvienas žmogus turi tik jam vienam būdingų jautrumo židinių. Jie gali būti įgimti arba įgyti. Labai jautrūs taškai paprastai mažyčiai – juos lengva praleisti liečiant pirštais, bet lūpomis ir liežuviu tokia „nejautra” tikrai negresia.