Blogą nuotaiką žudykite šaltu dušu
| |

Blogą nuotaiką žudykite šaltu dušu

Tau darosi liūdna? Atrodo, kad visos bėdos užgriuvo vienu metu ir nebepajėgi su jomis susitvarkyti, o nuo negatyvių minčių sugebi daryti tik vieną dalyką – neužmigti naktį, žiūrėti į lubas ir verkti, vos išgirdus kritikos žodį? Turbūt supratote, kad suku link termino, vadinamo depresija. Su panašiu jausmu – liūdesiu, susiduriame kiekvienas, tačiau kai kuriems iš mūsų šis jausmas perauga ir į depresiją. Vieniems liūdesys trunka dieną, kitiems – savaitę, o kitiems, deja, baigiasi kartu su nutraukta gyvybe. Šiurpu, tačiau maždaug 1.5% visų mirčių pasauliniu mastu sudaro savižudybės. Dėl tos pačios priežasties ir man pačiam teko palaidoti dėdę. Dažniausiai viso to kaltininkas būna problemos šeimoje, darbe ar paprasčiausiai įtemptas gyvenimo ritmas. Nekontroliuojamos blogos žmogaus emocijos laikui bėgant susikaupia, ko pasekoje susergama depresija. Tiesa, verta paminėti, kad net du trečdaliai sergančiųjų nesuvokia, kad tai rimta ir jiems reikia specialisto pagalbos. Šiuo metu dažniausiai taikomi keli gydymo metodai – pokalbis su psichologu, vaistai ir elektros šoko terapija. Tačiau, kol nepasiekėte pačios blogiausios stadijos arba šiaip jus užplūdo bloga nuotaika, tai išbandykite discovery.com siūlomą būdą blogas nuotaikas žudyti šaltu vandeniu. Teko ir pačiam išbandyti – tikrai padeda. Žinoma, pagrindinis dalykas dėl kurio dušas veikia teigiamai yra švarumo jausmas, tačiau tai tik menkutė pagalba blogų emocijų bombą nešiojančiam žmogui.

Mano pirmoji meilė
|

Mano pirmoji meilė

Buvo man tuomet gal 7 ar 8 metai. Nedrąsus mokinukas vardu Justinas gyveno savo svajonių pasaulyje, iš kurio net ir po gerų dešimties metų vis dar negali ištrūkti. Svajonių pasaulyje jis dažnai matydavo merginą vardu Aistė. Matydavo didžiulę pievą, saulę ir meilę. Tačiau tai buvo tik mažytė dalelė pasaulio lyginant su ja. Kelias į mokyklą buvo toks gražus, o paukščių garsai tokie aiškus ir skaidrūs, kad net ir kurčias žmogus galėjo juos girdėti. Žydras dangus atsispindėjo pavasario pelkėse. Pasaulis švytėjo, nes žinojau, kad pamatysiu ją – mergaitę, kurią myliu. Vieną saulėtą pavasario dieną, nusprendžiau parodyti savo jausmus ir nupirkau gėlę. Sukaupęs visą savo drasą nešiau, raudoną kaip kraujas rožę siauru provincijos takeliu. Nešiau tiesiai į namus, nes taip širdis liepė. Jos mama atidarė duris ir aš paprašiau ją pakviesti. Įteikiau ir pabėgau… Buvau toks bailiukas, kad pabėgau vos ją pamatęs. Pasakiau myliu ir pabėgau. Man buvo 8. Mamos dažnai klausinėdavau ar klasiokai gali būti vyras ir žmona. Ar taip būna, mama? Sakė, kad būna. Daug planavau, nors realių santykių tarp mūsų taip niekad ir nebuvo. Užaugom. Tokia buvo mano pirmoji meilė. Mylėjau. Vaikiškai, bet mylėjau.