Dianos laiškas
Gal skaitysi šį laišką su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi: be reikalo trukdai mane . Aš žinau, manęs Tu nemyli. Kita Tau jau užbūrė akis. Būk laimingas, jei būti galėsi. O man liks tik praeitis. Žinai, širdis, atstumta, atstumta pirmos meilės, amžinai taps klajūnė. Aš Tave vis dar beprotiškai myliu. Tarp dienos ir nakties, tarp pasaulių dviejų virš savosios lemties stovim mes – aš ir Tu. Man tu kaip nakčiai mėnuo reikalingas, tačiau . Prailgsta dienos, kai nematau Tavęs. Lyg metai valandos tada lėtai su smėliu laikrodyje ima slinkti. Ir ilgesys manas akis užtemdo ašarom karštom. Užkurti karštą ugnį širdy. Atvert tik Tau man norisi savą širdgėlą ir kančią. Virpėjimą manos širdies norėčiau aš, kad Tu galėtumei pajausti. Prisimink visada! Draugystė – vieniems, o meilė tik dviems. Aš pasiilgau Tavęs, Tavo žodžių, žvilgsnių, prisilietimų. Pasiilgau net tos aistros, kurią jausdami lietėm vienas kito lūpas. Ar prisimeni mūsų paskutinį vakarą? Man buvo taip gera su tavim. Dabar esame “paprasti draugai” , o gal kažkas daugiau. Tu man daug daugiau nei draugas. Aš Tau – nežinau. Aš Tau jaučiu viską, ka galima pavadinti meile – myliu Tave. Norėčiau šnabždėti šiuos žodžius nakties tyloje, tada, kai kai aplinkui nieko nėra, tik vienišos žvaigždės, vieniši medžiai, vienišas mėnulis. Juk jie tokie patys, kaip aš be Tavęs – vieniši. Juk jie negali mylėti, o aš galiu – galiu mylėti Tave. Juk pasauly meilės tiek mažai ir aš laiminga, kad ją jaučiu.