Nusipelnėme gyventi linksmiau, arba kam naudinga branginti šilumą Vilniuje
Vilniaus savivaldybės pastangos ginant miestiečių interesus mane žavi. Savivaldybė Kainų komisijai įrodė, kad sąnaudų (kuro ir kt.) skaičiavimas šilumos energijos gamybai kogeneracinėse elektrinėse ir jų prilyginimas katilinių gamybos sąnaudoms yra nekorektiškas, prieštarauja šilumos ūkio įstatymo 4 straipsnio nuostatoms. Vilniaus mieste daugiau kaip 90 proc. šiluminės energijos pagaminama termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse Nr. 2 ir Nr. 3. Gaminant šilumą ir elektros energiją kogeneracinėse elektrinėse, šiluma yra kaip atliekama energija, kuri, atidirbusi turbinose ir pagaminusi elektros energiją, nukreipiama šildyti termofikacinį vandenį, kitu atveju būtų išmetama į orą arba vandens telkinius. Pasaulio ir Europos šalyse kuro sąnaudos šilumos ir elektros energijos gamybai paskirstomos taip: šilumos gamybai – 20-25 proc. elektros energijos, gamybai – 75-80 proc. Dabar pagal Kainų komisijos patvirtintą metodiką visos kuro sąnaudos įtrauktos į šilumos kainą. Jei Lietuvoje būtų kaip civilizuotame pasaulyje, šiuo metu šildymo kainų apskritai nereikėtų didinti. O Kainų komisija „Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros sąnaudų atskyrimo metodikos“ rengimą „atidėjo“ rudeniui, garsiai paskelbusi, kad padarys didesnes kainas visiškai nepaisydama Vilniaus savivaldybės argumentų. Paprastai sakant, sudarys galimybę „Vilniaus energijai“ ir toliau kraustyti miestiečių kišenes, pasmerkdama mokėti du ir daugiau kartų už tą patį produktą. Aš visiškai nesmerkiu verslininkų.
