Rūta Vainienė

Finansų ministerija parengė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo pataisas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 8, 19, 27, 29, 38, 38-1, 50, 52-1 ir 56-1 straipsnių pakeitimo ir papildymo 26-2 straipsniu įstatymo projektas), kuriomis siekiama įteisinti naują mokesčių teisėje piktnaudžiavimo sąvoką. Įstatymo projektui pritarė Vyriausybė, šiuo metu jis svarstomas Seimo komitetuose. Vadovaujantis įstatymo projektu, piktnaudžiavimu būtų laikomas mokesčio mokėtojo sandoris ar jų grupė, kuriais siekiama gauti mokestinę naudą, „iškreipiant arba slepiant veiklos tikrąją ekonominę esmę“. Ši įstatymo nuostata būtų nukreipta ne prieš mokesčių vengimą, bet prieš mokesčių planavimą – visame pasaulyje įprastą procedūrą, kuri leidžia, laikantis mokesčius reglamentuojančių įstatymų, optimizuoti išlaidas mokesčiams.

Vyriausybės palaimintas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektas sukėlė pagrįstą verslo visuomenės pasipiktinimą jau vien dėl to, kad nevykdomi verslui duoti pažadai – mažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą bent iki 29 procentų. Kuomet buvo priiminėjamas Pelno mokesčio įstatymas ir jo pagrindu 15 procentų apmokestinamos investicijos, verslui buvo prižadėta nuo 2003 metų sumažinti gyventojų pajamų mokesčio tarifą. Nors projekte numatytas neapmokestinamojo minimumo didinimas ir mažina mokesčių naštą, tačiau ne tokiu mastu ir ne tiek, koks sumažėjimas būtų gautas sumažinus bendrąjį tarifą. Tačiau tarifai – tik viena medalio pusė. Neabejoju, kad verslininkus, o ir visus Lietuvos gyventojus – pajamų mokesčio mokėtojus – neramina itin plečiama apmokestinimo bazė, komplikuota bei paini mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo ir deklaravimo tvarka, o taip pat mokesčių administratoriams suteikiami kone neriboti įgaliojimai interpretuoti įstatymo nuostatas.

Ar jums teko kada nors lankytis mirusiame mieste? Iš pirmo žvilgsnio tai – įprastas miestas, jame stovi pastatai, nutiestos gatvės, auga medžiai, netgi galima sutikti vieną kitą užsilikusį (užklydusį?) žmogų. Įpratusio jausti gyvenimo šurmulį tai neapgautų – keistas sustojusio gyvenimo ir tuštumos jausmas išduotų, kad mieste kažkas ne taip. Panašiai galima pasijusti žvelgiant į Lietuvos vertybinių popierių rinką – rinką be rinkos, su lengvai suskaičiuojamais emitentais, negausiais investuotojais, apverktina apyvarta. Tarsi ištuštėjęs miestas, kuriame sukurta infrastruktūra, veikia institucijos, tačiau žmonės – tie, dėl kurių visa tai sukurta – jį aplenkia (tegul neįsižeidžia šios rinkos dalyviai – tai ne jų kaltė).