Lietuviškas šašlykas (ne valgytojams)

Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą „Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja”, žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia – partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos jokiems visuomenės interesams neatstovauja, nes nėra partijų ginančių darbininkus bei ūkininkus, nėra partijos atstovaujančios krikščionims, tėra tik partijos, atstovaujančios partijos vadovo bei jį supančios aplinkos interesams. Pokalbis iš tikrųjų įdomus, nes politologo įžvalgos skatina sukrusti ne tik save valstybės vyrais ir politikais laikančius asmenis, bet ir visuomenę, kuri iš tikrųjų turėtų vykdyti politiką (valstybės reikalų tvarkymą), nes ji ir sudaro valstybės pamatą bei turinį. Skaitytojas suras minimą pokalbį internete, o šių eilučių autorius mūsų politinei padėčiai apibūdinti politologo įžvalgų šviesoje pasitelkia anekdotą iš pažįstamos nesenos praeities.

SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkas besilankydamas Gruzijoje vaišinamas šašlykais teigė, kad tokių gardžių šašlykų Maskva nemokanti iškepti. Gruzinai paaiškino, kad geras skonis priklauso nuo avinų, kurie išauginami tik Gruzijoje. Pirmininkas įsigeidė įsigyti tokių avinų, taigi jam išvykstant į Maskvą prie lėktuvo gruzinas atvedė vieną aviną ir pasiūlė jį nupirkti tardamas: „rinkitės”. Kai nustebęs pirklys klausė, kaip galima rinktis ne iš bandos, o iš vieno avino, gruzinas atrėžė: „O kaip mes tave išsirinkome?”

SSRS diktatūrinis valdymas, paremtas – „demokratiniu centralizmu”, kai veikė tik viena partija, kai tebuvo galima rinktis iš vienos partijos, kitoks ir negalėjo būti. Po SSRS griūties išsivadavusiose nuo okupacijos valstybėse kokybiškesnei savivaldai įgyvendinti radosi galimybė sukūrus daugiau partijų. Tačiau padėtis, pasirodo, nepasikeitė; išaugo avinų kiekis (teatleidžia „politikai” už šiurkštų palyginimą), tačiau jie visi vienodi, todėl nėra iš ko rinktis, todėl ir „šašlykų” skonis iš esmės nepakito. Šalyje buvusi partinė nomenklatūra nepasitraukė, savivaldos regimybei sudaryti prikurpė naujų partijų (avelių), kurių siekis – ne valstybę tvirtinti, rūpintis valstybę sudarančia visuomene, o patogiai įsitaisyti valdžioje, naudotis valstybės loviu, iš politinio verslo turėti asmeninę ar klano naudą. Pastarąjį teiginį akivaizdžiai liudija milijonieriai valdžioje ir varguoliai ne valdžioje, masiškas varguolių bėgimas į užsienį nuo juos išnaudojančios valdžios.

Anot norvegų politologo, tikra partija turėtų savo dėmesį telkti prie aiškiai išreikštos idėjos, o ne prie jos vedlio bei populistiniais lozungais maskuojamų interesų. O iš tikrųjų mūsų partijas kurpia vedliai, kurie valstybę kuriančios bei tvirtinančios idėjos neturi, turi tik asmeninius ar klano interesus. Politologas atmeta kaltinimą piliečiams už jų pasyvumą rinkimuose ar balsavimą už naujas, savo veiksmais neparodžiusias jokių nuopelnų valstybei partijas. Pasyvieji piliečiai nedalyvauja rinkimuose, nes nemato esamose partijose aiškiai išreikštų pozityvių idėjų, o balsuojantieji už naujas partijas tikisi, kad ta naujoji partija gal turės tokias idėjas. Susidarius tokiai padėčiai, vaizdžiai tariant, „lietuviški šašlykai” yra beskoniai; jau keliolikti metai savivalda (demokratija) tėra jos regimybė, siekiamas valstybės valdymo stabilumas prilygsta sąstingiui politinėje klampynėje. Valstybė dėl idealų stokos ir interesų pertekliaus partijose yra aiškiai nesveika. Siekiančiųjų mokslo tarsi nestokojame, tačiau mokymo kokybė smunka, nes vykdoma kliša mokymo reforma (minimas politologas ją pavadino demokratijos katastrofa), liaudis skursta, nes saujelė milijonierių jos sąskaita tarpsta, pilietis ir valstybė nesijaučia saugiai, nes mato vidines ir išorines grėsmes: išvešėjusi korupcija visų lygių valdžiose, teisinis nihilizmas ir įteisinamas neteisingumas, žmogaus teisių ignoravimas neužtikrina piliečio saugumo valstybėje. Valstybės saugumo, Rusijos imperinių kėslų akivaizdaus demonstravimo akivaizdoje, neužtikrina gynybos silpninimas per karines pajėgas bei kontržvalgybą žlugdančias reformą. Ir visa tai turime dėl nerealizuojamų kilnių idėjų, kurioms iki šiol nei viena partija deramai neatstovauja.

Lietuva krikščioniška, tautiniu pagrindu sukurta ir tuo pačiu pagrindu atkurta valstybė. Valstybė – tautos būstas, jos pilis. Valstybę sudaro piliečiai, kurie valstybę tautiniu pagrindu kuria, ją saugo, esant reikalui gina. Tik iš čia partijos turėtų rinktis idealus, kurių pagrindu kurti veiklos programas. Turime Tėvynės Sąjungos (TS) partiją, kuri neva puoselėja krikščioniškąjį, tautinį patriotinį, socialinį bei valstybingumo pradus, tačiau jie drungni, partijos programose neakcentuojami, neviešinami todėl visuomenė tų idealų neatpažįsta, jų esmės ir prasmės nesuvokia. O politinis flirtas su žemų interesų pagrindu veikiančia socialdemokratų partija TS tapatybę niveliuoja, minimus drungnus pradus galutinai ataušina todėl visuomenė dėl sutartinai priimamų žalingų sprendimų joje nebesimato opozicijos. Tautiška ir krikščioniška partijos iš vystyklų iki šiol nesugebėjo išsivaduoti, todėl joms galėtume mūsų politinėje erdvėje skirti tik gerus palinkėjimus ateičiai. Pasigilinę į kitų partijų programas, o ypač jų veiklą, matysime, kad – tai visuomenės reikmių neatitinkančių interesų partijos, kurios, nusitvėrusios vieną iš daugelio tikros ideologijos parametrų (tvarka, teisingumas, darbas, moterys, pensininkai, pilietiškumas, socialinė gerovė ir pan.), eina į rinkimus, pakliūna į Seimą, kurį vietoj valstybę kuriančios ir tvirtinančios institucijos paverčia politiniu kermošiumi.

Labai svarbu visuomenei išaiškinti valstybei svarbių idealų nuo jai nereikšmingų interesų skirtumą, nes interesai dažnai maskuojami idealais. Antai daugelis partijų prie jų pavadinimų prideda žodelytį „demokratai” (socialdemokratai, liberaldemokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai), tarsi demokratinėje valstybėje veiktų ir nedemokratinės partijos. Pats žodis „demokratija” politiniuose debatuose vartojamas tarsi burtažodis. O jis turi labai gražų ir gerai suvokiamą lietuvišką atitikmenį – „savivalda”. Kai kas pačią savivaldą (demokratiją) laiko idealu, vertybe. Tačiau, jei nagrinėsime ją giliau, savivalda savyje jokių vertybių neturi, nes ji tėra valdymo būdas su mechanizmu jam realizuoti; vertybės yra visuomenėje, kuri vykdo savivaldą.

Negerai, kad mūsų savivalda ydinga, pasižymi net nacionaliniam saugumui gresiančiais skandalais, tačiau ir iš blogų pavyzdžių įmanoma mokytis, ką, regis, visuomenė pradeda suvokti. Kaip parodė mitingo 1987 metais prie A.Mickevičiaus paminklo šiųmetis minėjimas, visuomenė pradeda suprasti, kad valstybėje pasiekta riba prie prarajos valstybei, prie kurios tūnoti jau nevalia.

Nesinorėtų skaitytojo palikti trypčioti norvegų politologo nupieštoje politinėje dykumoje, juolab ištisai pasikliauti tuo, ką jis pasakė žurnalistei, ko jis moko, nes pastangos šiandien iškepti norvegišką šašlyką Lietuvoje būtų bergždžios. Tačiau jo įžvalgos gali pasitarnauti kaip paskata visuomenei atsikvošėti nuo politinio tūnojimo, pradėti veikti. Visuomenė, kuri politiškai tebėra neraštinga, kurią „mozės” neraštingais stengiasi išlaikyti, nes tokius lengva valdyti, savęs valdyti negeba, kitokios padėties ir negalėjo sulaukti. Laisvės ir nepriklausomybės atgavimas buvo tik prielaida rastis savivaldos daigams. Kai tik visuomenė susivoks, kad tikra savivalda eina iš apačios, o ne per apsišaukėlius „mozes”, išmoks kilnius idealus atskirti nuo žemų interesų, tuomet atras ir savąsias aveles, iš kurių iškeps „lietuvišką šašlyką”. Taigi visuomenei reikia padėti, apsaugoti ją nuo netikrų pranašų, mokyti politinio raštingumo, išmokyti naudotis savivaldos mechanizmu. O tai – labiau ne politinių partijų, kurios, anot minimo politologo, beveidės, kuriomis ir mūsų visuomenė nepasitiki, bet visuomeninių organizacijų, vietos bendruomenių, visuomenei pažįstamų iškilių kultūros veikėjų bei dvasiškių, žiniasklaidos priedermė. Į pastarąją, kurią politologas pavadino atsistatydinusia, verta nors žvilgsniu atkreipti dėmesį.

Iš tikrųjų mūsų didžioji žiniasklaida yra labiausiai korumpuota, trumpai tariant, ne atsistatydinusi, o „mozių” nupirkta. Antai valdantieji ideologinei veiklai yra įsteigę Spaudos rėmimo fondą, tačiau jo vadovai, kaip rodo patirtis, yra įsipareigoję jokios paramos neteikti laikraščiui, propaguojančiam ne „jų” politinę liniją. Kaip pavyzdį galima pateikti krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštį „XXI amžius”, kuris metai iš metų prašo paramos, tačiau nei cento iš fondo nėra gavęs. Valstybės laikraštis „Lietuvos aidas”, kuris nevengia valdančiųjų kritikos, skelbia tautiškos ideologijos patriotinius bei antiglobalistinius ir antikosmopolitinius rašinius, paramos ir neprašo, nes dėl minimų priežasčių žino, kad negaus. Maža to, partijos, pačios neturinčios ir nesistengiančios turėti žiniasklaidos priemonių visuomenę politinio raštingumo mokyti, tuo nors kokį prieskonį prie „lietuviško šašlyko” pridėti, drįsta panašius laikraščius ignoruoti ar net niekinti.

Nebe toli nauji rinkimai į Seimą. Apleistuose Lietuvos politiniuose dirvonuose pasirodys seni ir nauji avelių ir jų vedlių avinėlių pulkeliai. Politiniam Lietuvos stalui reikėtų lietuviško politinio šašlyko. Ar visuomenė ieškos naujų avinėlių, ar paprašys senųjų tapti lietuviškesniais, netrukus matysime, tačiau sukrusti visuomenės nusamdytiems ir nesamdytiems politikams bei pačiai visuomenei pats metas. Tūnoti ir stebėti kas išeis – nevalia.