Duokite mums valdžią… (2 dalis)

Duokite mums valdžią… (1 dalis)

Šio straipsnio tęsinio pradžioje informuoju gerb. skaitytojus, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje išsakytos mano prognozės jau pradeda pasitvirtinti. Cituoju mano 2010 m. liepos 20 d. asmeniškai gauto laiško citatą. To laiško autorius pradžioje įdeda mano straipsnio citatą ir ją sukritikuoja (citatos pradžia):

„http://zenonas.mylivepage.ru/wiki/1288/789_DUOKITE….. Kad nesusilaukčiau eilinio diplomuotų piliečių priekaištavimo – jog: straipsnis yra per ilgas – aš iš karto pareiškiu, kad šis straipsnis prašytas jo autoriui vadovaujantis mozaikine pasaulėžiūra.”

1. Atvirkščiai: ilgai ir tuščiai mėgsta rašyti nenaudėliai tarnautojai, rėksmingų projektų ir gražbylingų ataskaitų kūrėjai, humanitarinio (fiction) „meno” rašytojai, kuo ilgiau rašinėlius verčia jau mokykloj.

2. Argi mozaikinė pasaulėžiūra suteikia teisę užversti kitus žmones nesutvarkytų minčių srautais, gaišinti jų laiką? Dauguma jūsų teiginių ir teisingi, ir svarbūs – tai ko to nerodyti, ko mėgdžioti nenaudėlius?

Man atrodo dalykiškam rašiniui pasiruošti nėra sunku:

1) užsirašyti sau temą vienu sakiniu – apsibrėžti, apie ką nori parašyti;

2) suformuluoti teiginį – vieną, vienu sakiniu: užtenka vienu rašiniu įrodyti vieną dalyką, daugiau skaitytojas juk neįsimins, nauji teiginiai užsirašys „ant viršaus”, „ištrins” iš atminties ankstesniuosius;

3) susirašyti turinio santrauką – glaustą esmės atpasakojimą keliais sakiniais, viena pastraipa.

Viskas, jei tokia (nesunki) parengiamoji užduotis pavyko – vadinasi, galima, yra apie ką ir dėl ko rašyti jau visą rašinį. Tik nenukrypstant, laikantis užsibrėžtų ribų ir tikslo – išaiškinti tiktai vieną teiginį. Visapusiškai, įtikinamai, nenuginčijamai. Laikantis loginio nuoseklumo ir nešališkumo, ginčijantis tik su pačiais tvirčiausiais kontrargumentais, nemenkinant jų. Kas nebūtina šiam reikalui – pasaugoti kitam rašiniui.

O jei nepavyksta suformuluoti šių dviejų sakinių ir vienos pastraipos – tai gal anksti, gal dar neverta paleisti vadžių visoms savo žinioms, kurios vis tiek nebus įvertintos, jei pasiųstos netvarkingu srautu?

Tokia pirma įžanginė pastaba, nes matau nepavyko jos perteikti trumpai anksčiau. Dabar skaitau toliau, pasistengsiu atsiliepti į viską, iki! (citatos pabaiga).

Kadangi šio laiško autorius nesutiko atvirai diskutuoti internetiniame diskusijų forume – todėl aš jo asmeninius duomenis nutylėsiu.

Atsakydamas į šią žinomo Lietuvoje žmogaus kritiką  noriu atkreipti jo dėmesį į tai, kad mozaikinė pasaulėžiūra labai primena pasaulio žemėlapį. Jeigu Jūs eidamas pėsčias ar važiuodamas automobiliu artėjate prie horizonto linijos – tai iš mokykloje išmoktų geografijos pamokų (žemėlapių studijavimo) visuomet žinote – jog už šiuo metu Jūsų matomos (ir atpažįstamos) pasaulio dalies – visuomet dar kas nors yra. Todėl kai aš remdamasis mozaikine pasaulėžiūra viešinu man žinomus ir mano susistemintus faktus – tai taip pat yra savotiška kelionė „link pasaulio pažinimo horizonto”. Jeigu Jūs nesutinkate tuo „pažinimo keliu” keliauti kartu – tai dar visiškai nereiškia jog už „pažinimo horizonto” išvis nieko nėra, arba kad ten esantys daiktai bei reiškiniai tarpusavyje yra niekaip nesusieti. Prieš darant tokias skubotas ir neteisingas išvadas – derėtų pasidomėti pačiu Jūsų kritikuojamo mano straipsnio turiniu. Jame aš nuosekliai aiškinu – kaip ir kodėl „valdžią turinčiųjų” primetama kaleidoskopinė  pasaulėžiūra žmonėms sukuria realias pasaulio tikrovės suvokimo deformacijas.

Gerb. skaitytojai, apsigynę nuo oponento kritikos, mes galime pratęsti pokalbį apie tai – kodėl žmonės nesuvokia pasaulio sandaros tikrovės. Mes jau susipažinome su rusiškos Visuomenės saugumo koncepcijos (VSK) kūrėjų paviešinta informaciją apie „valdžią turinčiųjų” dirbtinai suformuojamas žmonių pasaulėžiūras. Dabar gerb. skaitytojus kviečiu susipažint su kita itin svarbia Visuomenės saugumo koncepcijos (VSK) kūrėjų informacija, kad:

Neteisingais gali būti ne atskiri – bet visi „valdžią turinčiųjų” visuomenei primetami pasaulio sandaros suvokimo variantai (ir jais pagrįsti gyvenimo būdai)

Šioje straipsnio dalyje taip pat pradėsime aiškintis, kodėl žmonės nesipriešindami prisitaiko prie suinteresuotų asmenų grupių dirbtinai (tyčia) sukuriamų pasaulio tikrovės deformacijų (prie iš viso jokio sąryšio su pasaulio tikrove neturinčios, dirbtinai sukurtos „realybės”).

Posovietinė Lietuva yra tokia  valstybė – kurioje įstatymiškai įteisinta valstybės valdymą išmanančių specialistų teisė iškelti pusę kandidatų į įstatymus leidžiančią konstitucinę valdžios struktūrą (Lietuvos Respublikos Seimą). Kadangi per 20 metų trunkantį nepriklausomybės laikotarpį  tie specialistai  įrodė ne tik visišką savo nesugebėjimą valdyti valstybę, bet ne kartą sąmoningai prasilenkė su savo tiesiogine pareiga siekti teisingumo – tai mes turime rimtą pagrindą sunerimti: kodėl taip yra –  ir patys išsiaiškinti tų „specialistų” nekompetentingumo priežastis. Kitu atveju mes niekaip negalėsime teisingai pasirinkti eiliniuose demokratiniuose rinkimuose. Prisiminkime, kad pagrindine demokratijos tobulėjimo varomąja  jėga yra žodžio laisvė ir argumentuota savikritika. Kaip tik ją aš ir užsiimu.

Kad išsiaiškintume – kodėl laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės politika primena sovietinį „žuvies puvimą nuo galvos” – išsiaiškinkime: kas yra „politika” įvardijamas  visuomenės gyvenimo reiškinys?

Visi žinome, kad vieningo atsakymo į šį klausimą vis dar nėra. Todėl kaip kam patogu – taip tas į jį ir atsakinėja. Kiekvienas iš mūsų Vikipedijoje gali išsiaiškinti, kad (citatos pradžia):

 „Politika – tai bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla”. Ten pat išsiaiškiname, kad politika turi visą eilę jai būdingų (specifinių) savybių. Tai:

1. viešosios valdžios formavimas, viešosios valdžios formavimo technologija;

2. viešųjų reikalų tvarkymo procesas: žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje arba tarp valstybių. Mūsų kasdienybėje ji reiškiasi valdymo, valdžios santykių pavidalu;

3. menas valdyti valstybę (Aristotelis);

4. autoritetinis, privalomas vertybių paskirstymas visuomenėje (David Easton);

5. kas, ką, kada ir kaip duoda, gauna (Harold Laswell).

Ir… kad „Politiką nagrinėja politologijos mokslas” (citatos pabaiga).

Iš „politika” vadinamą reiškinį Vikipedijoje apibudinančių veiksmažodžių prasmės nesunkiai įsitikiname, kad politika yra toks visuomenės gyvenimo būdas – kuomet vykdydami privalomą vertybių perskirstymą toje visuomenėje „valdžią turintieji” nusprendžia: kas, ką, kada ir kaip (pavaldiniams) duoda. Sovietmečiu tai buvo vadinama ekonomikos (o kartu ir žmonių likimų) planavimu ir „rūpinimusi liaudies gerove”. Kuo tai baigėsi – visi žinome. Kaip matome – po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo šioje srityje niekas nepasikeitė.  Europos Sąjungoje taip pat yra griežtai nustatytos gamybos kvotos – todėl jokios laisvos rinkos ekonomikos nėra.

Tačiau galbūt galimas atvejis, kad per ilgą laiką šis rūpinimasis duos pozityvius vaisius ir aš jį visiškai be reikalo kritikuoju. Išsiaiškinkime:

Akivaizdu, kad rūpinantis būtina žinoti kada ir kuo reikės pasirūpinti ir kiek tam rūpinimuisi reikės lėšų. Kuo didesnė rūpinimosi apimtis – tuo ilgesniam laikotarpiui jis planuotinas. Mūsų atveju šis rūpinimasis yra įgavęs visuotinį (visa apimantį) pobūdį. Kad išliktume objektyvūs – pasidomėkime kokia šiuo klausimu yra žinomų ekonomistų nuomonė.

Lietuvių kalba išleistoje knygoje: „Kelias į vergovę” Nobelio premijos laureatas F. A von Hayek’as tokį valdymo būdą įvardija „reguliavimu” ir yra išsamiai išanalizavęs tokio reguliavimo perspektyvas. Tiems oponentams, kurių neįtikino sovietinio gyvenimo praktika – siūlau susipažinti su F. A. von Hayek’o argumentais.

Jis teigia, kad norėdami mobilizuoti visuomenę jų pačių iškeltam „socialiniam uždaviniui” išspręsti arba „bendram tikslui” pasiekti, centralizuoto ekonomikos reguliavimo ir planavimo šalininkai skelbia miglotus „visuotinės gerovės” (kaip ir posovietinėje Lietuvoje!), visuotinės naudos ir panašius lozungus. F. A. von Hayek’as visiškai pagrįstai pastebi, kad šie lozungai pernelyg „išplaukę”, nekonkretūs, kad galėtų reikšti kokią nors konkrečią veikimo kryptį. Priemone tam valdžios pareigūnų tikslui pasiekti – yra centralizuotas planavimas. F. A. von Hayekas pabrėžia, kad pats centralizuotas planavimas ir yra ta priežastis – kuri tą tikslą padaro nepasiekiamu. Jis argumentuoja: „Nė vienas protas nepajėgus aprėpti be galo įvairiapusius, besivaržančių dėl turimų resursų daugybės žmonių poreikius ir nustatyti kiekvieno iš tų poreikių reikšmingumą…” (Todėl nei komunizmo nei kapitalizmo reguliuotojai yra nepajėgūs siekti kažkokios mistinės „visuotinės gerovės” ir gyvenime apsiriboja tik valdančiųjų materialinės  gerovės sukūrimu. Z.J. pastaba). F. A. von Hayek’as tai nurodo kaip priežastį kodėl „būtina leisti, kad žmonės (moralės ir įstatymų) apibrėžtose ribose vadovautųsi savo, o ne svetimomis vertybėmis ir poreikiais. Valstybė (valdantieji pareigūnai) piliečių pritarimo susilauks tik iki tol – kol jos veikla vyks tose ribose, kurioms laisvanoriškai pritaria piliečiai. Bet kai valdžia pradeda atskiras piliečių gyvenimo sritis tiesiogiai kontroliuoti ir taikyti prievartą tose srityse, kuriose neturi laisvanoriško piliečių sutikimo savo veiksmams – tuomet ji pažeidžia žmonių asmenines laisves”. Tiems kurie save apgaudinėja gero plano tikimybe F. A. von Hayek’as papildomai išaiškina: „Nei vienas protas, nei du, nei didžioji išskirtinių protų taryba, besinaudojanti pačiais tobuliausiais kompiuteriais, negali sukurti bendro plano – kuriame būtų pilnai atsižvelgta į milijonų žmonių įvairiausius poreikius ir nustatytas tų poreikių patenkinimas”.

Ši mintis niekaip netelpa į „gero” ir „protingo” plano iliuzijomis save apgaudinėjančios visuomenės sąmonę. Jis pabrėžia, kad visiškai subalansuotas planas, „kad sagų būtų gaminama tiksliai tiek, kiek jų reikės siuvamiems paltams” – techniškai neįgyvendinamas. Centralizuotas planavimas (ypač neturtingoje valstybėje, kurioje būtina atsirinkti prioritetus, finansuotinas ūkio šakas – Z.J. pastaba) būtinai sukuria vienintelių teisingų tikslų ir vertybių pasirinkimo situaciją. Kaip ir kokiais kriterijais bei principais vadovaujantis atmetami nebūtini ir atrenkami būtini visuomenės poreikiai? Kas ir kam davė teisę tokiai atrankai?

F. A. von Hayek’as apgailestauja, kad ekonomikos valdymą visuomenė laiko antraeiliu faktoriumi ir kad ekonominis stygius visuomenei pasireiškia (visuomenėje suprantamas) tik dalies poreikių ir norų nepatenkinimu. Jis pabrėžia, kad: „ekonomikos reguliavimas pakeičia ne tik antraeilių poreikių patenkinimą, bet ir iš mūsų asmenybių atima teisę spręsti, kas mums gyvenime turi pirmaeilę, o kas antraeilę reikšmę” . F. A. von Hayek’ui kelia siaubą mintis – kad kažkas jam (ar bet kuriam kitam) primes savo tikslus ir vertybes, atims jo paties asmeninio apsisprendimo teisę…

Savo knygoje ekonomistas F. A. von Hayek’as stengiasi išaiškinti, kad iš visuotinio planavimo nieko gero nebus, kad tokiu būdu visuomenei primetami tikslai ir vertybės neišvengiamai yra atsitiktiniai ir nekompetentingai parinkti ir kad tokio valdymo būdo pasėkoje šalies materialiniai ir kitokie resursai bus betiksliai iššvaistyti (kas ir vyksta posovietinėje Lietuvoje Z.J.). Tiems, kurie aiškina, kad ir efektyviai veikiančioje rinkos ekonomikoje planuojama – F. A. von Hayek’as siūlo nespekuliuoti planavimo ir reguliavimo sąvokomis. Jo nuomone: „išskirtiniais ekonomikos reguliavimo požymis yra nuosavybės nuasmeninimas ir konkurencijos nebuvimas”.

 Normalioje rinkos ekonomikoje neišmanėliai bankrutuoja. Reguliuojamoje – vadovauja toliau.

Lyg specialiai tiems, kurie nors ir posovietinėje, bet nepriklausomoje ir laisvoje Lietuvoje ištiesę ranką laukia iki kas nors jais pasirūpins ir į ištiestą ranką įdės neuždirbtą vertybę F. A. von Hayek’as aiškina: „Už neatsakingumą mokama ekonomikos neefektyvumu ir laisvės praradimu”. Valdžios institucijų pareigūnų ėmimąsi reguliuoti ekonomiką, sau prisiskiriant didžiulę atsakomybę F. A. von Hayek’as vertina kaip neatsakingumą – „nes ji, valdžia, įsipareigoja tai, ko iš principo negalės atlikti”.

F. A. von Hayek’as teigia, kad centralizuotą planavimą neįmanoma suderinti su demokratija: „net tuo atveju, jei liaudis įpareigoja parlamentą paruošti viską apimantį ekonominį planą, tai dar nereiškia, kad liaudis įsivaizduoja ir supranta to konkretaus plano turinį. Šis valdžios pareigūnų nesugebėjimas išpildyti iš pirmo žvilgsnio akivaizdų rinkėjų pavedimą – akivaizdžiai sukels nepasitenkinimą demokratinėmis institucijomis…”. Šiuo atveju kalti ne atskiri parlamentarai ar parlamentinė sistema, kaip tokia – bet parlamentui pavesto uždavinio vidiniai prieštaravimai. 

(Parlamentarus galima paklausti: kodėl jie Tautai neišaiškino tuos prieštaravimus? – Z.J.)

F. A. von Hayek’as argumentuotai aiškina, kad tokia ekonomikos padėtis neišvengiamai priveda prie diktatūros, kuomet valdžią turintysis(tieji) laikas nuo laiko sutvirtina savo pozicijas visuotiniuose rinkimuose, tačiau tuo pačiu metu turi ir naudojasi turimu priemonių rinkiniu – leidžiančiu iš anksto nulemti rinkimų rezultatus. F. A. von Hayek’as aiškina, kad „centralizuoto planavimo principais reguliuojama ekonomika ilgainiui sunaikina piliečių asmeninę iniciatyvą ir atsakomybę”(žr.: I-je straipsnio dalyje pateiktą Švedijos pavyzdį – Z.J. pastaba). Jis atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad „toks ekonomikos valdymo būdas prieštarauja pačiai teisinės valstybės idėjai”.

Šioje vietoje verta prisiminti, kad visuotinis piliečių gyvenimų reguliavimas, pasireiškiantis pilnu jų darbo vaisių nuasmeninimu ir perskirstymu – senovėje buvo pagrindiniu (esminiu) vergovinės santvarkos požymiu.

Kadangi galiojančios Lietuvos Valstybės Konstitucijos pirmame straipsnyje mes nesunkiai išsiaiškiname – kad gyvename „nepriklausomoje demokratinėje respublikoje” – tai galime konstatuoti faktą, kad eilinį kartą mes susidūrėme su posovietinės „teisės”  paradoksu (šį kartą – su esminių valstybės valdymo teorijos pagrindų susipriešinimu, praktiškai pasireiškiančiu abipusiu  tarpusavio neigimu). Paaiškinu išsamiau: piliečių gyvenimus reguliuojanti „politika” ir kaip „liaudies valdžia” suprantama demokratija yra  tiek viena kitai prieštaringos – kad abi realiai egzistuoti vienu metu (dėl viena kitos neigimo)  paprasčiausiai negali. Nebent „liaudies valdžia” egzistuotų tik niekuomet praktiškai nerealizuojamose deklaracijose. Tačiau mūsų atveju – ji teisiškai įtvirtinta konstituciniame valstybinės santvarkos aprašyme. Todėl privalome išsiaiškinti:

Ar galiojančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste, tarp atskirų teisinių nuostatų, yra (jų) teisinės prasmės neatitikimai (supriešinimai)?

 

Ieškodami ankstesnėje pastraipoje paminėto paradokso sprendimo – pabandykime bent teoriškai išsiaiškinti: kada visa žmonių visuomenė gyventų geriausiai? Nesunku suvokti, kad taip būtų tuomet – kuomet niekas iš žmogaus neatimtų jo darbu sukurtas materialines vertybes. Tuomet jos VISOS liktų jas savo darbu sukūrusio žmogaus  nuosavybe.

Kad aiškiai  suprastume kokiomis priemonėmis toks idealus natūralus visuomenės būvis dabartiniame laikotarpyje yra sugriaunamas –  patys save paklauskime: kokių priemonių reikia imtis, kad niekas iš plačiosios visuomenės net nepagalvotų apie tą natūralų būvį?

Tuo tikslu padarykime istorinę ekskursiją į praeitį ir išsiaiškinkime: kaip tuomet buvo suprantamas terminas „politika”

 Senovės Kinijoje „politika”  buvo suprantama kaip karo  veiksmų sudėtinė dalis. „Politika „ buvo vadinami karo veiksmai iki atviro ginklų panaudojimo. Politika – tai gudravimas, kurio tikslu yra priešo klaidos išprovokavimas. Penkioliktojo amžiaus antrojoje pusėje  gimęs, savo apsukrumu pagarsėjęs Italijos politinis veikėjas N. Makiavelis (Niccolò Machiavelli)  yra nedviprasmiškai išaiškinęs, kad: „karas, tai politikos pratęsimas kitokiomis priemonėmis”. 

Šie istoriniai pavyzdžiai mums leidžia suprasti kodėl visuomenėje – kurioje tam tikra asmenų grupė vykdo žmonių gyvenimų reguliavimą – tų „reguliuojamų žmonių” pasaulio supratimas taip pat turi būti reguliuojamas. Nesunku įsivaizduoti kas būtų – jeigu „reguliuojamieji”  pradėtų suvokti, kad prasmingu yra tik pasaulio tikrovės sandaros keliamus  reikalavimus atitinkantis (todėl teisingas) jų pačių asmeninis pasirinkimas? Juk tuomet niekas neklausytų reguliuotojų ir jiems (kaip ir „eiliniams mirtingiesiems”) – patiems tekų užsidirbti savo šeimų pragyvenimui. Tuomet jiems tektų pamiršti apie „karjeras” (mėgavimąsi valdžia) ir išskirtinę prabangą. Kad taip neatsitiktų –  „valdžią turintieji'” reguliuoja ne tik mūsų gyvenimus – bet ir tai ką mes turime žinoti ir ko neturime žinoti. Tai yra nuolat vykdo informacinį  karą prieš savo liaudį.

Oponentai gali paprieštarauti – kad tai yra savotiškas, gamtoje sutinkamas simbiozės (abipusiai naudingo bendradarbiavimo) atvejis. Tačiau tuomet oponentams reikėtų įrodyti, kad  „politikų” vykdoma apgaulė ir akivaizdus jų savanaudiškumas yra naudingi visuomenei… Kadangi tai įrodyti neįmanoma – tai bet koks politikų savivalės „naudingumo visuomenei” įrodinėjimas  reiškia tik eilinį dirbtinį žodžių prasmių sukeitimą (eilinę visuomenės apgaulę), nes minėtos „politikų” veikos turi kitą pirminį specifinį apibrėžimą: parazitavimas (visuomenės sąskaita).

Vienos, mums dirbtinai primetamos neteisingos „realybės” sudėtinių dalių – vadinamosios „politikos” tikrąją paskirtį mes jau išsiaiškinome. 

 Pabandykime išsiaiškinti: kokia yra  „pačios geriausios iš per visą žmonijos istoriją (tos žmonijos) sugalvotų valstybės valdymo sistemų” – demokratijos tikroji prasmė ir  paskirtis. 

Aiškindamiesi nepamirškime – kad vadinamoji „demokratija” yra tik vienas iš „politikų” naudojamų visuomenės valdymo įrankių.  Suprantu, kad išsakiau daugelį iš skaitytojų šokiruojančią  „ereziją” ir siekdamas ją įrodyti – privalau itin svariai argumentuoti.  Tuo dabar ir užsiimsiu.

Išsakydamas savo argumentus – aš savo mintyse „demokratiją” suvoksiu kaip „visos liaudies valdžią”.  Jei  atsisakyčiau tokio suvokimo – tai tuomet neliktų “valdžią turinčiųjų” deklaruojamos „humaniškosios” demokratijos esmės. Tuomet mums tiesiog neliktų apie ką kalbėti.

Mes jau išsiaiškinome – kad tokie dirbtiniai  visuomenės gyvenimo reiškiniai kaip „politika” ir „demokratija” tarpusavyje  yra  visiškai nesuderinami. Todėl logine prasme išsireiškimas „demokratinis politikas” ar  „demokratinė politinė partija” (dėl termino „politika” panaudojimo) yra visiškos nesąmonės.  Paprastais žodžiais tariant „valstybės vidaus politiką” galima įvardinti kaip pačios visuomenės be jokios priežasties  vykdomą prievartą prieš  save pačią. Todėl toks išsireiškimas taip pat yra akivaizdi nesąmonė.

Termino „demokratija” prasmės aiškinimąsi pradėkime nuo jo istorinės kilmės: būgtai senovės Graikijoje kažkada buvo tokia  labai pažangi visuomenės santvarka. Tai melas. Senovės Graikija buvo tik  vergovinė santvarka ir vergvaldžių taryba niekuomet netapo ir negalėjo tapti jos teritorijoje gyvenusios „visos liaudies” lygių teisių bei visuotinės gerovės užtikrinimo garantu. Nebent vergus iš viso nelaikyti žmonėmis…

Šioje vietoje laikau būtinu atkreipti gerb. skaitytojų dėmesį į tai, kad dabartinių politikų savo „tiesoms” patvirtinti naudojamos, iš konteksto išplėštos senovės išmintingų autorių citatos – tikrovėje dažniausiai reikšdavo visiškai ne tai – ką dabar jomis bandoma pasakyti. Tie autoriai priklausė skirtingoms pasaulio suvokimo ir aiškinimo mokykloms – todėl atskiras jų mintis negalima atskirti nuo jų turėtos pasaulėžiūros visumos. Viena iš tokių pasaulėžiūrų – buvo vergovinės santvarkos pateisinimas. Todėl galime konstatuoti faktą –  kad visiems (be jokios išimties) valstybės gyventojams lygias teises bei visuotinę gerovę užtikrinančios demokratijos senovėje iš viso nebuvo.  Tai tik gražus  eilinis  mitas, skirtas  naiviems ir patikliems šiuolaikiniams piliečiams apgauti.

Kalbant apie šiuos laikus – būtų įdomu išgirsti bent vieną pavyzdį – kuris įrodytų kad demokratija kažkurioje šalyje sugebėjo visiems tos šalies gyventojams užtikrinti visiems vienodas (lygias) žmogaus teises, visuotinę gerovę ir kad tai nesukėlė jokių pašalinių neigiamų pasekmių. Iš šio straipsnio pirmoje dalyje pacituotos švedų autoriaus citatos, V, Kandybos, F. A. von Hayek’o  ir kitų autorių svariai argumentuotų mokslinių darbų galime spręsti – kad „valdžią turinčiųjų” vykdomas dirbtinis žmonių gyvenimų atitikimo tikrosios pasaulio sandaros keliamiems reikalavimams keitimas – tiems žmonėms yra neabejotinai žalingas. Be to su F. A. von Hayek’o pagalba mes ką tik išsiaiškinome – kad kažkokios „visuotinės gerovės” sukūrimas ją kurti apsiimantiems  „politikams” yra praktiškai neįvykdomu įsipareigojimu.    Oponentams papildomai paaiškinu: spręsdama konkretų klausimą „demokratinė” valdžia niekuomet neieško vienintelio teisingo ir todėl vienintelio protingo sprendimo (žr.: civilinio Kodekso 1.5 str., apie teisingumo ir protingumo kriterijų tarpusavio neatsiejamumą) – bet remiasi savanaudžių neišmanėlių balsų dauguma.  Todėl demokratinių balsavimų rezultatai pagal savo pozityvumą negali būti prilyginti net atsitiktiniams loterijos rezultatams. Demokratijoje „sąžiningai išlošti” vienintelį teisingą savo gyvenimo variantą žmogui iš viso  yra neįmanoma.

Demokratija yra toks valstybės valdymo metodas – kuomet net ir būdamas absoliučiai teisiu – atskiras žmogus yra bejėgis tą tiesą įrodyti. Nesutinkančius su šią nuomone kviečiu apsilankyti mano asmeninėje internetinėje svetainėje: http://zenonas.visokybes.com/ ir perskaityti profesionalaus advokato p. Šarūno Vilčinsko surašyto „Kasacinio skundo” turinį. Gerb. skaitytojus informuoju, kad siekiant nuslėpti šį akiplėšišką posovietinių teisėsaugininkų susidorojimą su teisingumo siekiančiais asmenimis (o tuo pačiu ir su pačiu teisingumu) –  buvo suklastotas Europos žmogaus teisių teismo nutarimas.

Aiškinantis tikrąją demokratijos esmę būtina nepamiršti, kad demokratiniuose rinkimuose patys (rinkėjų gyvenimus nulemiantys) sprendimai nepriiminėjami. Juose tik išrenkami liaudies atstovai, kurie tuos sprendimus priiminės. Davę LR Seimo nario priesaiką  – išrinktieji „liaudies atstovai” nuo atstovavimo rinkėjams iš karto kategoriškai ir nedviprasmiškai (teisiškai!) atsiriboja. Atsivertęs LR Seimo Statuto I dalį: „Seimo nario statusas” – jos pirmojo skirsnio: „Seimo nario įgaliojimai ir priesaika”, 1 straipsnio „Seimo nario mandatas” 2 dalyje kiekvienas iš gerb. skaitytojų gali įsitikinti, kad: „Seimo narys, eidamas pareigas, vadovaujasi Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomas jokių mandatų”. Seimo EUROVOC žodyne pateikiamas žodžio mandatas išaiškinimas: atstovavimo mandatas (angl. representative mandate).Ten pat aiškinantis išsamiau sužinome, kad tai reiškia: „ Pareigos, užimamos rinkimų keliu. Štai kokia įdomi ta Lietuviška „demokratija” – Tautos „atstovai” pareigas ir tų pareigų duodamą akivaizdžią naudą pasiima sau – o pačius  rinkėjus iki kito balsavimo „mandagiai pasiunčia toliau”.

 Mūsiškių „demokratų” užsienietiškieji globėjai  tokioms lietuviškų kolegų veikoms visiškai neprieštarauja… Belieka apgailestauti, kad negrįžtamai praėjo Babilonijos valstybės karaliaus Hamurabio Kodekso teisinių normų taikymo laikai – kuomet nusikaltimų nutylėjimas buvo prilyginamas bendrininkavimui nusikaltime.

Iš tų atsisakiusiųjų vykdyti savo įsipareigojimus rinkėjams LR Seimo narių skiriamas Lietuvos Valstybės ministrų kabinetas (II-ji „nepriklausoma” Konstitucinė vykdomosios valdžios grandis). Pagal ministrų skyrimo proceso esmę – tai labiau tinka vadinti politikų vykdomu ministrų „portfelių išsidalinimu”.

Apie III-sios nepriklausomos Konstitucinės valdžios grandies – teisėjų – skyrimo „teisėtumą” galite paskaityti  mano asmeninėje svetainėje esančiame svariai argumentuotame Vytauto Jono Bacevičiaus straipsnyje: „SU KOKIU “TEISINGUMO GYNIMU” SUSIDURIA Į POSOVIETINĖS LIETUVOS TEISMUS BESIKREIPIANTYS LR PILIEČIAI?” arba „Klaninę teismų savivaldą būtina naikinti”. 

Gerb. skaitytojams primenu, kad valstybėje esant liaudies valdžiai visų trijų nepriklausomų LR Konstitucinių valstybės  valdžių grandžių pareigūnai turėtų būti Tautos renkami. Posovietinėje Lietuvoje Tauta tiesiogiai renka tik 50% ir tai tik teoriškai, kadangi iškelti nepriklausomo ir savo nuomonę turinčio Seimo nario kandidatūrą posovietinėje Lietuvoje yra beveik neįmanoma.

Posovietinės Lietuvos „demokratinis teisingumas” ryškiai nusipelno įrašymo į Gineso rekordų knygą, nes retai kas gali prisigalvoti iki tokio absurdo – kad savo šalies gyventojus pripažinti esant nepakankamai protingais turėti savo asmeninę nuomonę ir ją apsiginti teisme. Paaiškinu išsamiau: LR teismai, remdamasi LR Konstitucijai ir LR galiojančioms tarptautinės teisės normoms prieštaraujančiais vidaus įstatymais (LR Civilinio proceso kodekso 56 straipsnis) LR piliečių daugumą pripažįsta esant nepakankamai protingais suvokti savo teisinę padėtį. Todėl tiems piliečiams neleidžia patiems laisva valia pasirinkti asmenį – kuris teisme geriausiai atstovautų jų interesus. Taip pačiu grubiausiu būdu paneigiamos imperatyvios LR piliečių konstitucinės teisės turėti ir reikšti savo nuomonę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 25 str 1; 2 ir 3 d. ) ir konstitucinė teisė į lygybę, o tuo pačiu ir į asmens laisvę (žr.: galiojančios LR Konstitucijos 29 str). Apie kokią žmogaus laisvę galime kalbėti – jei tam žmogui įstatymu draudžiama pačiam tą laivę ginti teisme (pvz.: pačiam parašyti „Kasacinį skundą” Aukščiausiajam teismui)? Tokios valdžią turinčiųjų asmenų savivalės nebuvo net sovietmečiu.

Kad  toks „valdžią turinčiųjų” karas prieš savo valstybės visuomenę nuolat ir sėkmingai vyktų – „valdžią turintieji” turi nuolat  nukreipti visuomenės dėmesį į dirbtines „itin svarbias” problemas. Kad visuomenė to dėmesio nukreipimo nesuprastų – reikalinga iš tos visuomenės atimti VISUS tiesos suvokimo pagrindus. Visa tai kasdieniniame gyvenime realizuojama VSK kūrėjų Rusijoje atskleistu būdu –  plačiosios visuomenės pasirinkimui pateikiant tik neteisingus pasaulio tikrovės suvokimo variantus. Kad praktiškai įgyvendinti  tokius tikslus – į galiojančios Konctitucijos tekstą buvo įjungtos tokios pasaulio sandaros tikrovei atvirai prieštaraujančios “civilizacijos dovanos” –  kaip “politika” ir “demokratija” (šioje vietoje dera pastebėti, kad teisinį ir loginį LR Konstitucijos vientisumą griaunančių jos teisinių normų teisinės prasmės supriešinimų yra žymiai daugiau). Greta visuomenei suteikiamų žinių apribojimo – “valdžią turintieji naudoja ekonominę priespaudą, kuri plačiajai visuomenei  nepalieka laiko ir lėšų pažinimui įgyti.

Akivaizdu, kad klaidžiodami dirbtinėje melagingoje „tikrovėje” ir patys nesistengdami išsiaiškinti tiesą, teisingos pasaulio sandaros sąlygojamą, teisingą gyvenimo būdą mes niekuomet nesurasime.

Yra toks „sparnuotas” posakis, kad: „pasaulyje teisingausiai yra išdalintas protas, nes nei vienas žmogus nesiskundžia jo trūkumu”.  Tačiau tuo verčia suabejoti tai, kad kai kurie posovietinės Lietuvos rinkėjai nuolat dalyvauja 50% vietų LR Seime sau uzurpavusių ir tuoj pat po išrinkimo nuo priešrinkiminių įsipareigojimų savo rinkėjams „teisiškai nusiplaunančių”, per 20 metų savo buvimo valdžioje materialinių vertybių išgrobstymu visiškai susikompromitavusių „politikų” vis naujame išrinkime į valdžią. Apie tai pagalvojęs – nejučiomis prisimeni šiame straipsnyje jau cituotą  A. Einšteino posakį…

Laukite straipsnio tęsinio…