Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose
Tai, ką męs šiuose puslapiuose aiškinamės – jau senai turėjo ištirti bei išsiaiškinti į valdžią pretenduojantys „Tautos atstovai”. Jie tą išsiaiškinimą privalėjo pateikti – Tautai kaip Lietuvos Valstybės įstatymų teisinio pagrįstumo įrodymus. Jūs galite paklausti – kas yra bendro tarp teisės ir žmogaus savęs bei savo vietos pasaulyje suvokimo? Mano nuomone viskas labai aišku ir paprasta: teisė gina protingai besielgiančių piliečių interesus nuo bandančių neprotingai pasielgti piliečių savivalės pasireiškimų – o žmogaus gyvenimas prasmingu yra tik tuomet – kuomet jis pragyvenamas protingai. Kad sutaupyti Jūsų laiką – pateikiu teisinį savo žodžių patvirtinimą – citatas iš Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaro:
„4. Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi.”
Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t.t. elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos (CK 1.90 str. 5 d.). Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.
5. Komentuojamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai taikomi nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, nesvarbu, kada atsirado materialieji teisiniai santykiai, iš kurių kilo ginčas. Ši norma nereiškia, kad CK 1.5 straipsniui suteikta grįžtamoji galia. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai buvo žinomi Lietuvos teisės sistemoje jau iki priimant naująjį CK. Tokių principų egzistavimą patvirtina Konstitucijos 28-29, 109 straipsniai, 1964 m. CK 5,143, 176-177 straipsniai, CPK 11 straipsnio 7 dalis. Taigi CK 1.5 straipsnis nėra nauja teisės norma”.
Šias citatas būtina sukonkretinti nurodant, kad „ikiprogresiniame” laikotarpyje pagrindiniai žmonių tarpusavio santykius reglamentuojantys įstatymai niekuomet nebūdavo naujai išradinėjami (apie tai ne itin aiškiai ir ne itin kategoriškai užsimena ir mano cituotų CK komentarų kūrėjai: „Ši norma nereiškia, kad CK 1.5 straipsniui suteikta grįžtamoji galia. Teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai buvo žinomi Lietuvos teisės sistemoje jau iki priimant naująjį CK”.
Dabar gerb. skaitytojus kviečiu trumpai susipažinti su iš rusų kalbos išversta informacija – kuri mums argumentuotai paaiškins – kodėl protingas (o tuo pačiu teisingas ir sąžiningas) elgesys yra būtina ir neatsiejama visų žmonių savybė:
„Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia – mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto – tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą – bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių – esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą) kodas – o ne pati informacija apie objektą. Pavyzdžiui, žmogaus išgirsti žodžiai sukuria du pagrindinius nervinių ląstelių pokyčius. Pirmiausiai garsinės žodžių charakteristikos žmogaus smegenyse yra perdavinėjamos kaip pirminio akustinio kodo parametrus (bet ne prasmę) atitinkantys elektriniai impulsai. Veikiant tiems impulsams sukuriamas (smegenų) nervinių ląstelių aktyvumas – kodas – yra nukreipiamas į ilgalaikę atmintį – kurią (kiekvienas) žmogus yra sukaupęs kaip savo ilgalaikio patyrimo rezultatą. Naujas, ilgalaikei atminčiai perduotas kodas su ją sąveikauja dvejopai. Jis gali aktyvuoti ilgalaikę atmintį ir sukurti naują antrinį elektrinį prasminį kodą, kuris yra „tarsi smegenyse atgijęs žodis” ir gali tapti kitų, žymiai sudėtingesnių žmogaus psichikos procesų priežastimi. Jeigu ilgalaikėje atmintyje nėra naujai priimtą kodą atitinkančių duomenų bazės – tuomet tas naujai priimtas kodas – naujai formuoja ilgalaikę atmintį.
Dabar pasiaiškinkime atvirkštinį procesą – kuomet atsiranda poreikis psichinį procesą išreikšti žodžiais, t.y., duoti žodinį atsakymą. Tuomet žmogaus smegenyse formuojasi pirminis valdantis kodas (žr.: Бехтерева Н.П., Бундзен П.В., Гоголицын Ю.Л. „Мозговые коды психической деятельности”. Л., 1977). Kuomet žmogus sąmoningai sako netiesą (meluoja) – jis dirbtinai sukuria kitą naują „pirminį valdantį kodą”. To melagingais pagrindais naujai sukurto „pirminio valdančio kodo” struktūra (parametrai) – savo esme visiškai neatitinka tikrovės pagrindu (subjektyvių žmogaus išgyvenimų pagrindu (ar tikrosios pasaulio sandaros pagrindu – Z. J., pastaba)) – to žmogaus sąmonės natūraliai sukuriamo kodo struktūrą (parametrus). Taip atsiranda situacija, kuomet viena ir ta pati reali tikrovė meluojančiojo smegenyse yra koduojama dviem, vienas kito neatitinkančiais (tarpusavyje supriešintais), neuronuose vykstančiais dinaminiais procesais. Tai reiškia, kad teisingos tikrovės pagrindu susikuriantis (atitinkantis žmogaus ilgalaikėje atmintyje saugomą teisingą informaciją apie tą tikrovę) pirminis valdantis kodas – yra supriešinamas su melagingos informacijos pagrindu meluojančio individo dirbtinai sukurtu (ir todėl neatitinkančiu tikrovės kodo) „pirminio valdančio kodo” pakaitalu. Kad būtų įvykdytas meluojančiojo užsibrėžtas tikslas – t.y., kad melas būtų išsakytas žodine informacijos perdavimo forma – šis (iškraipytos prasmės) kodas-pakaitalas meluojančio žmogaus smegenyse yra sukuriamas ir palaikomas plačia ir intensyvia papildomų smegenų sričių veikla. Tai patvirtina atitinkami prietaisai.
Pratęsdami teisingo ir melagingo pirminių valdančiųjų kodų tarpusavio sąveikų aiškinimąsi galime daryti išvadą – kad meluojančiojo pastangų dėka melagingas „kodas” nuslopina ir pakeičia jam besipriešinantį teisingą kodą. Žodžiais ar darbais praktiniame to meluojančio individo gyvenime pasireiškiantis – melagingo pirminio valdančio „kodo” sąlygojamas melas – tampa to žmogaus gyvenimiško patyrimo faktu. Tas faktas yra užfiksuojamas to individo ilgalaikėje atmintyje (mes jau išsiaiškinome, kad kaip tik ši atmintis sąlygoja individualų to asmens turimą pasaulio suvokimą). Todėl jei žmogaus ilgalaikėje atmintyje saugoma informacija neatitinka realią pasaulio tikrovę – tai tą realią pasaulio tikrovę neatitinka ir to individo turimą pasaulio suvokimą nulemiantys (sukuriami kaip smegenų reakcija į kiekvieną naują informacinį dirgiklį) prasminiai kodai. Melagis pasaulio vaizdą suvokia ne tokį koks tas pasaulis yra tikrovėje – bet jau kaip „kreivų nuosavo melo akinių” iškreiptą. Todėl meluojantis individas jau nebegali tinkamai suvokti pasaulį ir tinkamai tame pasaulyje gyventi”.
„Žmogus meluojantis” nebūtinai tokiu tampa pats savo noru. Daugeliu pasaulio realybės atžvilgių – jį taip išauklėja „visuotinio išsilavinimo” sistema. Todėl nepilnų ir dažnai neteisingų „žinių” pagrindu suformuota žmogaus asmenybė visuomet yra supriešinta su pradine natūralios pasaulio tikrovės informacija (tos teisingos informacijos elektrinės prigimties kodu).
Šioje vietoje mums visiems derėtų prisiminti, kad kuomet žmogus netenka kurios nors savo galūnės – ar nepilnai savo funkcijas atlieka kuris nors (to žmogaus) organizmo organas – tai toks žmogus yra neįgalus (pagal senesnę terminologiją – invalidas). Posovietinės Lietuvos valdžią turintieji mums visiems siūlo susitaikyti su jų neprotingu (pasaulio tikrovę neatitinkančiu) elgesiu – kas reiškštų mūsų savanorišką atsisakymą suprasti teisingą pasaulio sandarą ir savo vietą tame pasaulyje. Ir tai vadinama „pažanga” bei „progresu”.
Iš išsakyto akivaizdu – kad protingo gyvenimo būdo butinybę pagrindžiančios žinios ir (jomis pagrįsti) kiekvieną pilietį protingai gyventi įpareigojantys teisės aktai realiai egzistuoja – tačiau politikais pasivadinę asmenys juos ignoruoja.
