L.Kojala. Simonas Daukantas – lietuvių tautos Herodotas
Taip skambiai Simoną Daukantą (1793–1864) pavadino tikrai ne šio straipsnio autorius. „Iš seno mylimas, mūsų Herodotas“, – skaitydamas S. Daukanto kūrinius ir jais žavėdamasis tarė jo amžininkas, iškilus kultūrininkas, publicistas, kalbininkas Mikalojus Akelaitis, trumpa fraze nusakydamas didžiojo tautos istoriko gyvenimo kelią.
Dažnas turbūt nė nesusimąstome, kodėl Lietuvos Respublikos prezidentai, žvelgdami pro savo rūmų sostinėje Vilniuje langus, regi būtent S. Daukanto vardu pavadintą aikštę, o atsiskaitydami 100 Lt banknotu kaskart regi jo atvaizdą. Tai – vienas akivaizdžiausių įamžintos S. Daukanto reikšmės mūsų valstybei pavyzdžių. Tačiau vien aikščių ar paminklų nepakanka: atmintis turi būti gyva pirmiausiai ne akmenyje, o žmonių sąmonėje. Net ir išsilavinusiais save laikantys žmonės, ypač jaunesni, turbūt galėtų neblogai nepažįstamajam nupasakoti prancūzo Napoleono Bonaparto žygius. O žinios apie S. Daukantą, drįstu teigti ir vadovaujuosi savo asmenine, dar visai nesena mokykline patirtimi, net ir kasdien žingsniuojant jo vardu pavadinta aikšte būtų gerokai kuklesnės.
Tad kuo gi S. Daukantas nusipelnė Lietuvai? Pirmiausia į galvą šauna šaltiniuose aptinkamas daug atskleidžiantis pasakojimas, kaip gyvendamas Vilniuje Simonas Daukantas nukeliavo prie Aušros Vartuose esančio stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo ir davė įžadą visus darbus rašyti lietuvių kalba. Nors tai tik graži ir sunkiai pagrindžiama legenda, turime pripažinti, jog toks vidinis įsipareigojimas buvo įvykdytas su kaupu – didysis lietuvių istorikas savo skambiausiuose veikaluose suteikė impulsą bei kilstelėjo lietuviškąjį žodį į naują lygį.
XXI amžiuje dažnai nelengva suvokti tokius istorinius faktus lydintį herojiškumą ir asmeninę auką veiksmuose, kurie, atrodytų, yra savaime suprantami. Gūdžiame XIX a. lietuvybė buvo atsidūrusi ant pražūties slenksčio. Carinėje Rusijoje rusų ir lenkų kalbos vertintos kaip prideramos aukščiausio visuomenės sluoksnio atstovams. Tuo metu lietuvių kalba tebuvo gyva kaimo vietovėse, tarp neturtingųjų ir engiamųjų baudžiauninkų. Lenkakalbiai tikėjosi, kad lietuviai, prisimindami šlovingus Abiejų Tautų Respublikos laikus, galiausiai perims jųjų šnektą. Tą nuo pat jaunystės suprato S. Daukantas, Jono Šliūpo žodžiais tariant, regėjęs žmonių nusivylimą neturint lietuviško spausdinto žodžio ir didžiulę įtaką turėjusių dvasininkų polinkį pamokslus sakyti lenkiškai. Savo ruožtu carinė valdžia, kiek prisibijodama stiprėjančių lenkų, skatino rusifikaciją. Vienaip ar kitaip, tiek lenkai, tiek rusai neturėjo abejonių, kad lietuviškasis etnosas ilgainiui perims socialiniai aukštesniąją nei savoji rusų arba lenkų kalbą, kultūrą ir galiausiai politinį savęs pačių suvokimą. Apie tai, kad patys lietuviai gali virsti politine tauta ir siekti savosios valstybės, buvo sunku net pasvajoti.
Tačiau visi žinome, kaip vėliau pakrypo istorija: po ilgos ir aukų pareikalavusios kovos, skaudžių smūgių ir didvyriškų atsitiesimų, beviltiškumo ir dvasią stiprinančių atgimstančios vilties akimirkų, 1918 metais Lietuva atkūrė valstybę. Tai nutiko praėjus beveik pusei amžiaus po S. Daukanto mirties ir laidotuvių, kuriose, anot pasakojimų, dalyvavo vos kelios moterėlės. Didysis istorikas dažnai buvo vienišas, nesukūrė šeimos, nes savo gyvenimą pašventė tautos gyvasčiai įkvėpti.
Tai buvo S. Daukanto kelio pabaiga. O prasidėjo jis Skuodo rajone, kur neturtingoje šeimoje gimęs S. Daukantas praleido jaunystę, o vėliau pėsčiomis iškeliavo į Vilnių. Jo mokslo siekis buvo gyvas net suvokiant, kad paprastiems žmonėms tuomečiai priesakai mokslo aukštumas pavertė neprieinamomis. Galiausiai jam pavyko suklastotais dokumentais įrodyti bajorišką kilmę (susisiejant su kita Daukantų gimine) ir įgyti magistro laipsnį Vilniaus universitete. Iki tol iš valstiečių sluoksnio tokias aukštumas dar XVIII a. buvo pasiekęs bene vienintelis Laurynas Stuoka-Gucevičius. S. Daukantas puikiai suvokė, kad tautos gyvuoja tik atsimindamos savo praeitį. Tad regėdamas lenkų norą konsoliduoti lietuvių ir lenkų tautas po „Lenkijos istorijos“ skėčiu, siekė pasinaudoti savo žiniomis ir gebėjimais ieškodamas objektyvesnių ir gausesnių šaltinių. 1822 metais baigęs Vilniaus universitetą jaunasis mokslininkas dirbo Rygos generalgubernatoriaus raštinėje, o nuo 1835 Rusijos Senate, Sankt Peterburge, kur buvo laikoma Lietuvos Metrika ir kiti sunkiai prieinami istorijos šaltiniai. Deja, nepailstamas darbas drėgnuose, tamsiuose, pelėsiais apaugusiuose archyvuose, profesiniai nusivylimai (S. Daukantas taip ir neatgavo keliolikos svarbių rankraščių, kuriuos buvo siuntęs istorikui Teodorui Narbutui) palaužė S. Daukanto sveikatą: jis buvo priverstas prašyti Caro malonės ir anksčiau laiko išeiti į pensiją.
Tuomet išvyko į Varnius pas vyskupą Motiejų Valančių, gyveno ir dirbo vyskupystėje, tačiau pas iškilų dvasininką nepritapo. Ir M. Valančius, ir S. Daukantas garsėjo kaip kieto būdo, nelinkę nusileisti vyrai, istorikui užkrauta kasdienių raštinės darbų našta trukdė realizuoti save ir skleisti savo kūrybą, nesitaisė ir sveikata, tad reikėjo ieškoti naujų gydymo būdų. Be to, nerimastis liaudyje lėmė sustiprėjusią carinės valdžios, susidomėjusios kai kurių S. Daukanto raštų teiginiais (apie LDK laikų šlovę, įgimtą lietuvių tvirtybę siekiant laisvės ir pan.), priespaudą. Tad, net ir turėdamas stogą virš galvos, S. Daukantas išvyko iš Varnių, o vėliau laiškuose galutinai apsivaidijo ir nutraukė santykius su M. Valančiumi. Šių dviejų didžių Lietuvos veikėjų nesutarimai yra nepaprastai įdomi ir palyginti menkai žinoma tautos istorijos detalė.
Nepaisant šių gyvenimo sunkumų, S. Daukanto darbai iškalbingi. Pirmasis Lietuvos istorijos lietuvių kalba („Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”) autorius tikėjo, kad valstybė ir pasaulietinis vadovas atsirado visuomenės sutarties pagrindu, tad privalo ginti visos liaudies interesus, nuosavybę ir pilietines teises. Todėl pirmasis, atskirdamas tautą nuo valstybės, jis nebūdingai tuometėms tendencijoms neakcentavo bajorų tautos ir pabrėžė valstietijos svarbą.
Neturėdamas didelių lūkesčių, kad lietuviai gali išsivaduoti iš carinės priespaudos, mokslininkas tikėjo kultūrinio atgimimo keliu. Svarbiausias jo veikalas – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ – yra pirmoji lietuvių kultūros istorija, išleista Sankt Peterburge 1845 m. Jame nesiekė parodyti lietuvių kaip nuskriaustos tautos, o ragino kritiškai žvelgti patiems į save, įvertinti moralinį smukimą, nevykusią politiką, per mažą dėmesį amatų ir prekybos plėtotei: faktorius, kurie nustekeno valstybę ir sudarė sąlygas ją pavergti svetimiems. Baudžiauninkų atgimimas ir išlaisvinimas, lietuvių kalbos stiprinimas ir išplėtimas į naujus horizontus padėjo pamatus modernios lietuvių tautos susikūrimui. Užsibrėžtų tikslų S. Daukantas siekė ne tik rašydamas istorinius kūrinius – jis taip pat tyrė kalbą, leido praktiškas, naudingas ir retas knygeles lietuvių kalba su ūkininkavimo patarimais, skatino bitininkystę, rinko tautosaką. Nebūdamas kalbininku, S. Daukantas sukūrė tokius iki šių dienų plačiai vartojamus žodžius kaip laikrodis, vietovė, prekyba, vaistininkas, būdvardis ir kitus. Šių veiksmų dėka daugelio nurašyta lietuvių kalba skynėsi kelią į viešąjį gyvenimą ir išlaikė gyvastį, o vėliau tapo vienu pagrindinių tautą suvienijusių veiksnių.
Vertindami iš šios dienos perspektyvos, turime pripažinti, kad S. Daukantas pranoko savo gyventą laikmetį. Tikėdamas tuo, ką darė ir siekdamas užsibrėžtų tikslų, jis aukojosi bei nepaisė objektyvių sunkumų. To rezultatas – lietuvių tautai padėti pamatai, kurie bendraminčių ir darbų tęsėjų dėka ateityje leido atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. O juk apie ją net pas S. Daukantas svajodavo, matyt, tik slapčia.
Linas Kojala, mėnraštis „Tribūna“ 2012 m. Nr. 7, www.desinieji.lt