Jotvingiai, jų likimas yra, be abejo, vienas tragiškiausių Baltų genčių istorijoje. Lietuviai Jotvingių atsparos dėka sukūrė Valstybę, Prūsai paliko istorijoje bent savo vardą, o Prūsų Kalbos likučiai buvo užrašyti keliuose žodynėliuose, dėl ko tapo įmanoma netgi atkurti „nawaprūsiskan“, naująją Prūsų Kalbą. Tuo tarpu iš Jotvingių, kadaise garsios, gausios ir didingos genties, buvo likę nedaug vietovardžių ir Vandenų vardų. Sakome „buvo“, nes įvyko kai kurie poslinkiai, patvirtinantys teiginį ar viltį, kad negalima, neįmanoma, jog niekuo nenusikaltusi Tauta, „Dievo mintis“, pražūtų be pėdsakų.
Jotvingiai dažnai yra dėl savo mentalinių savybių – aržumo, karingumo, gerokai gąsdinusio gretimai įsikūrusias kolonistų slavų Tautas, pamėgimo klajoti, o ypač dėl heroinio santykio su mirtimi yra vadinami Baltų iranėnais. Yra žinoma, kad kažkada, dar prieš slavų radimąsi Baltai turėjo tiesioginį kontaktą su iranėnais-skitais (kaip pavyzdys pateikiamas dabartinis Dniepro-Seimo baseino upės Lisica, tekėjusios Girios-stepės riba,pavadinimas, kuris senovėje turėjo identiškus – iranėnišką ir baltišką variantus). Tačiau pačiame žodynėlyje iranėniškų pėdsakų dar reikia paieškoti; kad jų esama, rodytų ir toks pavyzdys – jotvingiškai Žmogus yra mard (Dzūkijoj dažnai sutinkama pavardė Mardosa, yra ir Mardasavo kaimas). Avestoje, iranėnų šventraštyje, Žmogus yra vadinamas gaya-martan. Šį pavadinimą galima traktuoti kaip mirtinga Gaja, Gyvybė ar panašiai; tuo tarpu Jotvingiams Žmogus yra tiesiog „mirsiantysis; tas, kuris mirs“ – ar ne šituo galima paaiškinti Jotvingių bebaimiškumą, mirties nepaisymą, kurį pabrėžia kronikininkai, pasakodami, kaip Jotvingiai stodavę į beatodairišką kovą su dešimt kartų gausesniu priešu. Mirties, marõs tema tema yra svarbi dominantėjotvingiškoje mentoje – jai galima priskirti ir miego, kaip mirties pakaitalo ar sinonimo sampratą; pvz., slaubd – miegoti. Z. Zinkevičius riša su šliaupti. Tuo tarpu LKŽ turime slopti- silpti, glebti, alpti (plg. gotų slepan – miegoti). Aržiai, energiją manifestuojančiai, bet tuo pačiu ir egzistenciškai susigyvenusiai su mirties artybe „samurajiškai“ Jotvingio prigimčiai (žr. jau cituotą jotvingių vado Skomanto charakteristiką – „aršus kaip žvėris“ [борзъ же бѣ, яко и звѣрь]), miegas yra beveik tolygus mirčiai.
Kaip žinia, tarp skitų-iranėnų, klajojusių begalinėse Eurazijos stepėse, ir šiaurės Europos karingųjų vikingų, irgi mėgusių klajones, tiktai ne stepėmis, o Jūromis bei upėmis, mokslininkai randa įdomių paralelių. Visų pirma, tai t.v. „žvėrinis stilius“ – įvairūs artefaktai, kur pavaizduoti žvėrys ir kiti grobuonys, dažnai fantastiniai – liūtai, ereliai, grifonai ir t.t., aržūs ir plėšrūs, manifestuojantys agresiją ir jėgą. Šio stiliaus kūriniai būdingi ne tik skitams, bet panašia stilistika pasižymi ir vikingų bei ankstyvųjų germanų menas, tuo tarpu tiesioginio ryšio, geografinio bei istorinio kontakto tarp šių archainių etnosų nebūta, nebent jungiamaja grandimi laikyti Jotvingius. Paaiškinti „žvėrinio stiliaus“ fenomeną galima ir tuo, kad jų radimasis yra vieno ir to paties proceso pasekmė – kai didžiosios Girios, kažkada dengusios visą Vidurio Europą, kur gyveno sėslios matricentrinės gentys, pakraščiuose susiformuoja dėl vienų ar kitų priežasčių iš Girios „išėjusių“ Vyrų būriai, ordos. Kai jiems pavyksta, vaizdžiai sakant, prisijaukinti žirgą (stepėse) ar pasidirbdinti valtį (pajūriuose), prasideda klajonės, pradžioje netolimos. Prie arklio „prikabinus“ vežimą ir, atitinkamai, prie valties burę, prasideda ir tolimesnės kelionės, migracija bei užkariavimai.
Grįžtant prie Jotvingių – jie galėjo būti ta jungiamąja grandimi tarp gotų-vikingų ir stepių klajoklių iranėnų-skitų. Šiaip ar taip, ši prielaida išvestų jotvingianą į platesnius, „netrivialius“, anot Vladimiro Toporovo, Vandenis – Jotvingius galima būtų traktuoti iš „centro“ pozicijų, kaip jungiamąją grandį tarp Baltų ir lotynų šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų rytų-vakarų kryptimi. Be abejo, tai liečia, kaip jau buvo sakyta, dar ikikristinius laikus, t.y. I-ąjį tūkstantmetį pr. Kr. ir vėlesnius, kai dar nebuvo nei slavų nei germanų.
Karyba ir ginkluotė
Metraštininkai giria Jotvingių karvedžių aršią Drąsą, tačiau jų raštuose galima rasti teiginių apie šios Girių Tautos civilizacinį atsilikimą, tame tarpe ir karyboje. Antai, solidi XIX a. Brokhauzo ir Efrono enciklopedija [9] juos atkartoma teigia, kad “Jotvingiai nepažengė toliau gentinės-šeiminės sąjungos, susiformavusios dėka gręsiančio pavojaus ir vadovaujamos Drąsa išsiskiriančio kunigaikštuko. Lenkų metraštininkas vadina juos plėšriais žvėrimis, Avenarijus – drąsuoliais, bet amžinais klajūnais. Praleisdami didesnę Gyvenimo dalį karuose ir medžioklėse, Jotvingiai mirdavo toli nuo savo Namų, gūdžioje Girioje ar mūšio lauke. Jų kaulai nesiilsėjo genties kapinėse, po pilkapiu ar kruopščiai suręstoje akmeninėje kapavietėje, jie atguldavo ten, kur juos ištikdavo mirtis“. Vertėjo pateikti šią ilgą citatą, nes ji atspindi XIXa., o ir vėlesniais laikais neišnykusį atsainų europocentrinį požiūrį į kitas Kultūras – antai, Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink Pasaulį, Ugnies Žemėje, šiauriausiame Pietų Amerikos kyšulyje, aptiko gentį, jo nuomone, gyvenusią beveik kaip gyvuliai, be jokių civilizacijos požymių. Tuo tarpu misionieriai, ištyrę šiuos „beveik gyvulius“, nustatė, kad jie turėjo devynis Dievo įsakymus, kurių laikėsi; neturėjo tik dešimtojo – „nevok!“, nes nebuvo ko vogti…
Taip ir su Jotvingiais – norėtusi pamatyti veido išraišką to enciklopedijos autoriaus, kai jis būtų supažindintas su, pvz., kad ir su Šveicarijos kapinyno radiniais. Bet palikime materialinę Jotvingių Kultūrą apginti archeologams, ir apsistokime ties karyba. Toje pačioje enciklopedijoje rasime: „Jotvingiai kovoje su volyniečių kariauna negalėjo jiems prilygti ginklais – sulicos (smiginiai) ir svaidomos ietys negalėjo atstoti šalmų, skydų, iečių ir strėlių“. Susiraskime šaltinį, t. y. Ipatijaus kroniką. Ją rašęs metraštininkas nepagailėjo gražių Žodžių savo patrono, Galičo-Volynės kunigaikščio Danilos kariaunai aprašyti: „…jų skydai švietė kaip aušra, šalmai žėrėjo kaip tekanti Saulė, ietys jų rankose atrodė panašūs į tankų nendryną, o iš abiejų pusių ėjo lankininkai, laikydami rankose lankus, užtaisytus strėlėmis…“ („…щитѣ же ихъ, яко заря бѣ, шоломъ же ихъ, яко солнцю восходящу, копиемь же ихъ дрьжаимъ в руках, яко тръсти мнози, стрѣлчемь же обаполъ идущимъ и держащимъ в рукахъ рожанци своѣ и наложившимъ на нѣ стрѣлы...“) [10]. Tuo tarpu Jotvingiai teturėję ragotines bei svaidomas ietis-smiginius.
Kyla klausimas – kaipgi tada jie galėję laimėti šitiek mūšių? Atsakymą galime rasti tame pačiame metraštyje: „ Kunigaikštis Danila sušuko: O karo Vyrai! Argi nežinote, kad krikščionių jėga yra atviram lauke, o pagonių – tankmėje, jiems įprasta kautis Girioje“ ( „князь Данилъ, воспивъ и рече имъ: «О мужи воистии! Не вѣсте ли, яко крестьяномъ пространьство есть крѣпость, поганым же есть тѣснота, деряждье обычай есть на брань») [11].
Taigi paslaptis paprasta – Girios tankmėje geriausias ginklas yra svaidoma ietis ir ragotinė. Strėlės, ilgosios ietys čia mažai ką padeda, nes tinka tik atviroje erdvėje. Kaip priešą įvilioti ar užklupti Girioje, jau taktikos klausimas – viena aišku, kad į Girią priešui geriau buvo nelįsti. Patyręs karys svaidomą ginklą – trumpas, 1,2-1,5m ilgio ietis-smiginius naudojo 10 ir daugiau metrų atstumu, jų turėdavo bent keletą, o smigdavo ir žeisdavo jos giliau nei strėlė. Priešas būdavo užsvaidomas smiginiais ir pribaigiamas ragotinėmis bei kertančiais ginklais – kalavijais. Kad jų turėta, rodo Jotvingių kapinynų tyrinėjimai.
Jau yra rašyta apie Žemaitijos radimosi ryšį su Žemaičių aukštuma – stebėtinai sutampa ankstyvosios, pirminės Žemaitijos, Samogitia propria teritorija su Žemaičių aukštumos-tarpupio, natūralios gamtinės tvirtovės kontūrais. Labai gali būti, kad rusų mokslininko Levo Gumiliovo pasiūlytas metodas – rišti landšaftą su istorija, o konkrečiai, Lietuvos istorijos atžvilgiu – su pirminio valstybingumo formavimusi aukštumose yra universalus ir tinka ne tik Žemaitijai, bet ir Jotvai, o gal ir Mindaugo Lietuvai. Juk Jotvos (Sudūvos) „epicentras“ yra Sūduvos aukštuma su aukščiausiu (282,4 m.) Pavištyčio (Dunojaus) kalnu bei didinguoju Šiurpilų piliakalniu, o Mindaugo Lietuvos – Aukštaitijos-Ašmenos aukštuma su aukščiausia (245 m.) jos kalva – Piliakalnio (Žiezdrių) kalnu. Visos šios aukštumos kartu yra tarpupiai, nuo jų į visas šalis nuteka upės. Susiformavę palyginti saugiose aukštumose, kur piliakalnių ir kitų fortifikacijų įrengimas reikalavo mažiau sąnaudų nei lygiose vietovėse, pirmieji Baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais.
Vėliau Jotva plėtė savo teritorijas ir lygumose bei žemumose, kur, nesant kalvų, buvo statomos medinės konstrukcijos – bokštai, turėję turbūt trigubą – žvalgybinę, gynybinę, o gal ir sakralinę funkciją (iki šiol yra išlikę gausūs toponimaiБакшты, tur būt savotiški Jotvos pasienių žymenys; kitas šių įrenginių pavadinimas yra вежа (matytyra rištinas su šaknimi vyd- ir žodžiais „vydys [vyzdys]“, „veizėti, veiza[akis]“ ).Šiaip ar taip, koreliacija tarp pirminio valstybingumo kristalizacinių centrų ir geografinių aukštumų-tarpupių yra gana akivaizdi.
Laikas būtų pereiti prie platesnės ir gilesnės šios gal slėpiningiausios Baltų genties, jų būtovės pažinties. Dar kartą pakartojame esminę šio teksto mintį-prielaidą: Jotva, Jotvingių istorija bei Kultūra gali būti jungiamąja, trūkstamąja grandimi tarp Baltų ir lotynų Pasaulio šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų oikumenų rytų-vakarų kryptimi. Yra neišnaudotų rezervų – visų pirma tai aukščiau aprašytas žodynėlis, o taip pat ir nauji, nebe vien empiriniai žvilgsniai į istoriją bei Kultūrą. Būtina įrašyti Jotvingijos istoriją į platesnį kontekstą – LDK ištakų, Mindaugo Lietuvos, paskui įkikristinių laikų Europos, ir pagaliau Indoeuropos.
Tik tada bus galima sakyti, kad pareiga pastatyti paminklą žuvusiai Tautai, įrašyti jos slėpiningąjį paveldą į lietuviškąją istorinę savimonę bus įvykdyta.
Parengta pagal Algirdo Patacko straipsnį http://alkas.lt/2012/05/01/a-patackas-jotva-teriota-bet-neprarasta/
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.
