Putoranų plokštikalnė 2003m. (dienoraštis)

Putoranai’03 dienoraštis
2003 04 02 – 2002 04 24

Kovo 31 d., pirmadienis

Mingailė virė žirnius! O mes nerūkėm. Ir po dviejų nemiegotų parų ruošėmės nemiegot ir trečią. T. y. bandėm skaičiuoti ir dalintis maistą ir svorį.

Marius

Balandžio 1 d., antradienis

Nieko gero. Nors balandžio 1-oji, bet visai nelinksma. Vakarykštė pašvaistė prišaukė vėją. Sraigtasparniai tokiu oru neskraidžioja, taigi ir mūsų ekspedicijos pradžia nusikelia nežinia kiek. Keliamės su baisiausiu vargu, nes iki keturių ryto skirstėmės maisto davinį. Tokia tik paguoda, kad dabar atsimiegosim. Po pusryčių tuo ir užsiimam. Vakarop keliese išsiruošėm į miestą pirkti trūkstamų maisto produktų. Orelis – ką čia bekomentuosi: vienas galingas vėjo gūsis vos nenunešė manęs ir Arūno į gatvę, dar būtume po ratais papuolę. Apžiūrėjome labai gražių sniego skulptūrų skverelį. Keista tik, kad sniegas visur pilkas, bet tokia jau Norilsko kasdienybė. Milžiniškos sniego pusnys ir užpustytos palangės daro įspūdį, nors Norilskiečiai visi kaip vienas tvirtina, kad sniego šią žiemą praktiškai nėra. Vakarop Laimis parnešė džiugią žinią: atmosferos slėgis ima palengva kilti, taigi yra vilties rytoj išskristi. Laikom špygas!

Rytis

Balandžio 2 d., trečiadienis

Jau naktį išlindo žvaigždės, oras regimai taisėsi. Laimio barometras tą patvirtino. Miegot nuėjome gana anksti – po 2 val. Ryte buvo giedra, aišku, kad skrisime. Tą patvirtino ir mūsų šeimininkas Kožekinas. Pavalgėme, susikrovėme, zabroskę ir rogutes sudėjome į burano priekabą. Švietė saulutė, kando kol kas malonus šaltukas. Iščiuožėme upės vaga link aerodromo. Pakeliui kirtome traktoriaus valomą juostą. Pasirodo, tai buvo pakilimo takas. Atvykę į aerouostą dėl to vos išvengėme baudos. Taip pat vos vos nesulaikė už tai, kad neturime registracijos. Ir už tai, kad norime skristi – mat policininkai galvojo, kad norime tik paslidinėti aerouosto teritorijoje. Na bet viskas gerai. Sėdim, laukiam. Sapnas taisosi bachilus. Mingailė krapšto nagus. Marelis skaičiuoja baisingą maisto davinį. Mingailės prašymu užrašau – lauke 25° šalčio.

Sėkmingai praėjome aerouosto procedūras – bagažo tikrinimas, svėrimas ir t. t. (Pasvėrėme tik 4 kuprines, nes bendro svorio buvo leista tik 500 kg. Likusios slidės ir rogutės svėrė 350). Darbuotojos buvo nustebę ir netikėjo, kad visa mūsų manta tik tiek sveria, todėl buvo nuramintos lietuviškais saldainiais… Su geležiniu cypiančiu pagaliu buvo patikrintos kuprinės. Na pagaliau atvažiavo autobusiukas ir nuvežė prie vertolioto – seno tranto, anot Marelio. Pasikrovėme ir išskridome. Skridome kalnais ir kloniais, ežerais ir upėmis, miškais ir zonomis be miško, arba tarpais tarp medžių. Gražu buvo. Po to vertoliotas sunerimo, pradėjo sukti ratus ir nutūpė prie trobelės, kuri buvo greitai šturmuota, paimta ir joje palikta zabroskė. Greitai greitai atgal į vertoliotą ir vėl pakilome. Šį kartą skridome ne taip ilgai, vos nenupūpėme ant kažkokio kalno, bet galiausiai buvome paleisti ant upės ledo. Taip mus lakūnai ir paliko, pamojavo ir nuskrido. Likome vieni. Gerai, kad diena buvo puiki, saulėta, be vėjo. Nuotaika gera. Prisiminėm visą malūnsparnio skridimo kelią, kurį reikės grįžti patiems. Oi, kaip tooooli. Ir nėra žmonių. Ooo. Na, sekantis civilizacijos taškas – mūsų zabroskė. O iki bazės po tiesumai apie 270 km. Patraukėme Dulux i ??? upės vaga aukštyn. Sniego nedaug, akmenuota. Papietavome. Neužilgo priėjome ir pirmą kokių 7 m ledo kriokliuką. Marelis rado taką pro vieną pusę, o Kuras pro kitą. Kuprines užtransportuojame per patį krioklį. Antras vakaras: čiuožiame neilgai, ir čia Qubas sulaužė slidę. Tarp akmenų – per pusę. Čia ir sustojome nakvynei – remontui. Malkų buvo daug, pastatom palapinę, užkuriam pečiuką. Pasaka – šilta, gera, dega pečiukas, verda košė. Kuras su Kubu taiso slidę. Žodžiu, lepota. Lauke po truputį šąla, mirga pašvaistės. Geriama arbata.

Vytenis

P. S.: Ko dar neparašiau – Qubas patikslino – pasirodo, kad aerouoste mus norėjo net areštuoti – už tą patį pakilimo tako kirtimą, ir išėjo žmonės ne pasveikinti, o susemti… Na nesusėmė, tai jau sunkiai besusems.

Balandžio 3 d., ketvirtadienis

Atsikėlėme kažkelintą valandą. Pusryčiavome. Pajudėjome upe prieš srovę. Po valandos – priverstinė pertrauka dėl Sapno apkausto gedimo. Dar po kiek laiko – pirmieji ledo burbulai, iškilę upės viduryje, kelių metrų aukščio, pačių įvairiausių ledo spalvų – nuo pilkos iki dangiškos. Dar po kiek laiko – pirmasis krioklys, gal 10 m aukščio. Apėjome jį iš įvairių pusių, bagažą užtempėme tiesiai virvėmis, nors tą tikrai nebūtina buvo daryti. Pakilus virš miško zonos, pakliuvome į stiprų vėją. Užsisandarinome drabužius, ėjome su pūkėmis, per šilta nebuvo. Prietemoje susiradome užuovėją ir pradėjome pirmąją šio žygio šaltą nakvynę.

Arūnas

Balandžio 4 d., penktadienis

Penktadienio vakaras. Po vakar pūgos ir j%&%”))t, kokio plokščio plokščiakalnio, šiandien tiesiog pramogų ir poilsio diena – beveik kaip Akropolyje: pradžiai – visą dieną nuo kalno ir ant ciongo; paplavinėjome ant pilvų ant antledžio kalniukų ir galų gale geriam kakavą šiltoj palapinėj, tokioj šiltoj, kad net durų neuždarom. Atrodo, kad vis per mažai nueiname. Ryt laukia trys kriokliai – įdomu, pažiūrėsim, kas ten per dalykėliai :).

Mingailė

Balandžio 5 d., šeštadienis

Pradžioje grikiai. Smarkiai išprakaitavom, ach tas pečiukas, na dar išmoksime, kaip su juo… Ir greitai, iš lėto skubėdami, iščiuožėme: šiandien pamatysime daug grožybių. Pirmas riešutėlis – krioklys, apėjome. P. S.: Apėjimas iš dešinio šono, viena virvė, l.gerai, kad virvę išdavinėjo Algis, alpinistiniai / virviniai „triukai” man kelia baimę, bet l. gerai, kad Algis. Jis padrąsino, pasakė, kad aš juk moku, o bijoti sveika. L. ačiū. Nusileidome: l. gražus krioklys.

Greit vėl pribridome prie kito l. gražaus, šiek tiek mažesnio šlapio krioklio. Virve ir kabindamiesi nagais kačių nusileidome.

Tą dieną dar buvo du l. gražūs kriokliai. Ypatingai valiūkiškai, na buvo gražu žiūrėti, kaip kriokliais džiaugiasi alpinistai Mingailė su Algiu: norėjo suorganizuoti treniruotę. Tiesa, išnaršėme visus krioklių plyšius / grotas.

Vakaras buvo dar vienas geras, pričiuožėme giliai įtrūkusį upės storą ir permatomą žydrą ledą. L. gerai / linksmai atrodė putoraniečiai po ledu.

Lina

Balandžio 6 d., sekmadienis

(Rašo Marelis – savo dienoraštyje)

Pavasaris – rytas nešaltas, todėl
Taigoj visi paukščiai durniuoja.
Išlindęs su puodu žmogus kažkodėl
Pradžiugint jus koše galvoja.

Ilgai sniege plaikstės laužų atšvaitai
Ir kvapas po mišką klajojo.
„Tai ačiū sakys man dėkingi draugai”
Va taip optimistas svajojo.

Ir štai pasirodo urve akiniai.
Basiakas laukan išropoja.
Ir taip nusiperdžia, kad net atšvaitai
Pašvaistės dangum nuvingiuoja.

Nurijęs netaktą šio blogo žmogaus
Herojus triūsus apdainuoja:
– Ei, jūs, bendraminčiai, šio žygio brangaus,
Jau kelkit, jau mana garuoja!

Nūnai pasigirdo niūrus murmesys.
Ir irštva visa sujudėjo.
Baisingi veidai traiškanotom akim
Prispaudė kampan prometėją.

Nespėjo ištraukti jis rankų baltų
Tokių kaip ir jo makaronai.
Beliko telniaškė – baltai mėlynų
Dryžiukų paminklas jo žmonai.

Nėra ko šnekėt apie tokius niekus,
Čionai juk visi didžiavyriai.
Suėdę jie košę, apšiko kupstus,
Patraukė tolyn sau į girią.

Ir ėjo ir ėjo visi jie kažkur.
Ir ėjo ir ėjo ir ėjo.
Ir ėjo ir ėjo ir ėjo ir ėjo,
Ir ėjo ir ėjo ir ėjo.

Ir dar kartą ėjo visi jie kažkur
Ir eikite Jūs ten taipogi.
Visai neblogai, kai eini svetur
Ėjimas nėra juk toks blogis.

Ir štai horizonte baltai mėlyni
Dryžiukai telniaškės vėl rados.
Bet tokio jie dydžio, kad net iš toli
Didybė to darinio matos.

Suvalgytas draugas pavirto kriokliu
Krioklys iš to pykčio – į ledą.
Užstojo jis kelią, grėsmingu dydžiu
Atkeršyti keleiviams jis žada.

Siaubingi varvekliai, strėlių smaigaliai
Visi į tave nusitaikys.
Taranai lediniai, lediniai spygliai
Tuojau kaltininkus sutraiškys.

Neono kory mirtinai paklaidins
Ledinės sirenos bežadės.
Ledinėse menėse greit užmigdys
Hidros, Heteros ir Bledės.

Tačiau didžiavyriai buvo žiopliai
Ir šito, deja nežinojo.
Sulindo smalsuoliai į spąstus giliai
Iš nuostabos trypdami kojom.

Išdaužė varveklius, išlaužė spyglius,
Išspardė vitražinius langus,
Apakino blykstėm pilies vaiduoklius
Išardė visus jų žabangus.

Pažadino triukšmas net dvasią tylos
Pačią po žemėm pačiausią.
Bet ta vos išlindus iš savo angos
Gavo nuo Sapno į ausį.

Manot, kad lengva tatai padaryt,
Kai dvasios piktos sukyla.
Darykit, ką norit, ką galit daryt
Bandykit, palieskite tylą!

Ne veltui melavom, kad žuvo žmogus
Tiesiog taip lengviau pasakyti.
Kokia yra šiaurė, kai klausiate mus
„Kaip jums tenai sekės varyti?”

Balandžio 7 d., pirmadienis

Pirmadienis – sunki diena, bet mums atvirkščiai. Ryte atsikeliame kaip visada užtinę nuo šilumos. Pusryčiai neišlindus iš miegmaišio suvalgomi. Susiruošiame į kelionę, dar pasigrožime „Nedelios” kriokliu ir pajudame kaip niekad anksti, vos ne 9.30 valandos. Vėl prasidėjo vien tik kilimas upe vien į viršų. Daugiau krioklių įspūdingame tarpeklyje nepasitaiko. Papietaujame jau ne miško zonoje ir judame į plokštikalnės viršūnę. Užėjus į plokštikalnę, ten yra viršūnėlė Cholokit, į kurią nusprendžiama užlipti šiandien, nes palyginus geras oras. Įdomiausia buvo, kad matau viršūnėje iškeltą medinį trikojį, ir jis taip atrodo netoli, o vis eini, eini, eini. Kol galų gale jau su slidėmis sudėtinga eiti (pvz. statu ir kietas sniegas). Paskutinius metrus įveikiame be daiktų ir kuprinių. Matomumas ne koks, bet vis tiek aukščiausias taškas. Kur bepasisuki, kažkiek matosi horizontai. Nuotrauka įsiamžint, šokis ir daina apie asiliuką ir žemyn. Dar pusvalandį paėję, papėdėje įsikuriame. Kaip pasisekė, kad užsinešėme malkų. Vakarienė šiltai. Kuras gamina kažkokį sudėtingą siurprizą. Turbūt bus skanu. Aš jau baigiu rašyti, greta jau vidurnaktis, ir bus antradienis.

Artūras

Balandžio 8 d., antradienis

Sveiki, dienoraščio skaitytojai. Atėjo laikas ir man kažką parašinėti. Iš kart perspėju, kad šiandien nieko gero neįvyko, tai jei neturit laiko – galit neskaityti ir iš karto pereiti prie kitos dienos aprašymo, arba iš viso padėti tai į šalį.

Taigi, šiandien visa diena praėjo ant plokštikalnės. Judėjome link viršūnės ,,Kamen”. Pūtė žvarbus vėjas, spaudė šaltis. Viskas aplink skendėjo baltoje migloje. Balta. Viskas balta – dangus baltas, žemė balta, saulė balta. Ir pasijunti vienintelis šitame baltame šalčio pasaulyje turintis įvairiausių spalvų. O vėjas dar pastiprėjo, lyg norėdamas mus, ,,spalvotus”, palaidoti baltame kape.

Nuo šoninio vėjo gerai saugojo kapišonas su kailiu, tačiau gerokai sumažindamas regos lauką. Nors veidas nešąla, o vaizdai vis tie patys – balta lyguma. Aš šliuožiu visada paskutinis. Tokia jau remontininko dalia. Persekioju paskutinįjį žmogų kaip šešėlis. Na va – išlėkė Sapno apkaustas su visais varžtais. Traukiu remontą.

Čiuožiant tokiom sąlygom, kai vaizdų dėl blogo oro visiškai nesimato, o judėjimas ir navigacija vyksta GPS pagalba, mintis kartais labai nuklysta. Mintyse kažkur toli pradeda skambėti kokia nors daina, o slidžių ir lazdų girgždesys atrodo lyg pataikytų į dainos ritmą.

Stebiu priešais čiuožiantį Sapną. Gilesniame sniege jo nulaužta slidė pastebimai daugiau grimzta. Atrodo lyg pradėtum laukti specialiai to gilesnio sniego, kad galėtum pažiūrėti, kiek šį kartą ta nulaužta slidė sulįs į sniegą. Kartais nuo karto Sapnas atsisuka patikrinti, ar aš jį vis dar persekioju. O gal jis tiesiog pasižiūri, kaip laikosi jo tempiamos rogutės? Prastai jis jas susikrovė. Dėl to rogės vos radusios menkiausią progą bando iššokti iš vėžių. Kartais joms pavyksta, bet neilgam – Sapnas pastebėjęs atstato jas atgal.

Dabar vakaras. Vėjas tampo palapinę. Aš rašau dienoraštį, o kiti ruošiasi valgyti. Valgyti noriu ir aš, dėl to sakau visiems – viso gero.

Alkanas Kuras

Balandžio 9 d., trečiadienis

Aštunta žygio diena. Kaip ir dera aštuntai dienai, oras puikus. Giedra ir beveik be vėjo. Naktį matėsi gražios žalios ir intensyvios pašvaistės, ir tas kvailelis, t. y. jaunas, o tiksliau, priešpilnis mėnulis. Kilo įtarimas, kad priešpilnis mėnulis šiuose kraštuose tokiu metu iš vis nenusileidžia. Prieš išeinant kvailiojome prie plytų sienelės, laipiojome, šokinėjome per ją. Smagu buvo. Po to kažkiek leidomės viena Kotujaus ištaka, kilome kita. Sulaipiojome į Kotujaus viršūnę. Galų gale galėjome pasigrožėti Putoranų horizontais. Iš viršūnės matėsi Cholokito ir Akmens viršūnės. Pietūs ir – žemyn. Tolumoje matėsi Noku-Ureko slėnio miškas. Ir taip matėsi valandą vieną, kitą… Vaizdas beveik nesikeitė. Galų gale priėjome mišką. Ten ir sustojome nakvynei. Šį kartą palapinės tentu nedengėme.

Sapnas

Balandžio 10 d., ketvirtadienis

Pabudau 2:30. Nuo lietaus. Nustebau. Apčiupinėjau stogą – kažkas ant jo guli. Ant palapinės stogo gal tentas, gal sniego sluoksnis. Ir karšta. Tai vis tik tentas. Pasitraukiau iš balos į sausesnę vietą ir vėl užmigau.

Rytas. Krosnelė ataušusi, palapinės viduje kaba varvekliai. Bet budintieji jau rūpinasi šiluma, ir greitai vėl palapinės viduje pasidaro nebe užpoliarės, o tropikų klimatas. Karštas ir drėgnas.

Miežinė košė, vakarykštė kakava, arbata ir džiūvėsiai. Išeinam į trasą. Toliau leidžiamės Noku-Ureko upeliu. Vienas kitas mažas kriokliukas (2 – 3 m). Užsnigti, tai kas įveikinėja žopslėjumi, kas slidėmis. Arūnas sėkmingai. Sniego daug, klimpstame, ir vėl į priekį išsiveržia nepailstantis Vytenis.

Santaka su Kapčiugo upe. Prieš santaką tokie medžių sąvartynai, kad tenka iš upės vagos pasukti į Juodąjį Mišką. Tai miškas su Juodais Medžiais, apaugusiais Juodomis Kerpėmis. Medžiai, pasidengę juodu kailiu.

Iškart už santakos randame mažytę apleistą trobelę. Šalia jos pietaujame. Įprastai – lašiniai, dešra, duona, sūris, šokoladas, arbata. Tik aplinka mažiau įprasta. Už nugaros trobelė, o priekyje – nuostabus peizažas su ,,sluoksniuotu” Putoranišku kalnu.

Einame link trobos per sušalusias Ajano ežero bangas. Tiksliau, per susibangavusį nuo vėjo sniegą. Saulėta, danguje ištįsę debesų sluoksniai, begalinė erdvė, krantai toli su mažyčiais medžiais. Ir taip beveik 10 km. Aplinka tiek nereali, kad nenustebčiau, jei priėjęs Trobą sutikčiau ten Raktininką, kuris ištartų: ,,????? ??????? ? ???????, ??????. ??????? ? ?????? ??? ?????? “. (Lukjanenko ,,Spektras”). Ir prisėsčiau aš šalia, ir pasakočiau jam istoriją apie mus, žygeivius, kad mums nepakanka mūsų pasaulio, kuriame mes gyvename ir dirbame, todėl mes keliaujame ir lankome kitus pasaulius, tokius kaip šitas. Tokios nuotaikos apimtas varau beveik be sustojimo ir pirmas pasiekiu trobą. Deja, tuščią.

Marelis nuo trobos ekstazėje: ,,Tikras Klondaikas!”. Fotografuojamės Klondaiko fone. Sapnas pamato pirtį ir nesustodamas kartoja ,,kaip čia gera…” Pjauname malkas, kūrename krosnį troboje ir pirtį. Mingailė (budinčioji) Laukinės Linutės padedama padaro puikią vakarienę su bulvių koše ir spirgučiais. Arbata be apribojimų. Pirties kūrenimas nusitęsė į vidurnaktį, tad aš nebelaukiu ir einu į ,,migį” – susiradau šaltą kambarėlį šalia dirbtuvių – rašyti dienoraščiui bei miegoti. Apie pirtį, tikiuosi, parašys kas nors kitas, ten sudalyvavęs.

Baigėsi pirmas žygio etapas. Mes sugrįžome į vietą, kur jau buvome buvę – ratas užsidarė. Tam tikra prasme, mes sugrįžome į pradžią – vėl Troba, vėl maisto išsidalijimas ir pasiruošimas sekančiam etapui (slidžių remontai, prausimasis). Rytoj prasideda sekanti spiralės vija.

Laimis (gal jau nebe ,,čiainikas”)

Balandžio 11 d., penktadienis – poilsis namelyje

Balandžio 12 d., šeštadienis

Išėjimas iš namelio. Kaip sakė Kubas, bus labai neįdomi diena – ėjimas ežeru, po to kilimas upe. O gavosi dienelė visai puiki. Ryte pavalgėme puikios žirnių košės, susikrovėme daiktus, užkalėme langus ir gana sėkmingai išėjome prieš 11val. Ežeru eiti buvo gerai – sniegas slydo! Tikrai retas atvejis. Nusprendėme daryti ilgesnius praėjimus – beveik po valandą. Po vieno praėjimo ant sniego atsirado užneštų žemių. Po to akmenų, ir slydimas baigėsi. Po to ieškojome įėjimo į upę. Žiotys buvo tikrai siauros. Maža to, nuo ežero į upę kabėjo sniego karnizai. Lyg ežeras ištekėtų, o ne upė įteka.

Bet kokia tai buvo upė – galinga, išsigraužusi didžiausią indėnišką kanjoną. Kanjonas labai gilus, buvo keletas nedidelių kriokliukų. Upė buvo užšalusi su visomis bangomis – galima įsivaizduoti, kas joje darosi vasarą.

Tiesą sakant, kol kas gražiausias man matytas kanjonas. Po to upė išplatėjo. Čia pavalgėme pietus. Po to „arėme” toliau. Atrodo, pirma diena, kai taip sąžiningai dirbome, tai yra čiuožėme. O slydimo stebuklingai nebuvo. Švietė saulė, buvo gerokai šilta, pūtė vėjukas. Pagaliau pasiekėme numatytą tašką – intaką. Užsikūrėme laužą, greitai užvirė arbata. Arbatos visi norėjo, todėl 10 l puodas buvo išgertas. Buvo verdamas ir antras. Jau išvirė – tuoj jį išgersime ir eisime miegoti. O lauke šalta. Sapno GPS rodo -24, bet, atrodo, gali būti ir daugiau. Palapinėje neperkaršta, nors kaminiukas raudonas. Na tai tiek.

Vytenis

P. S.: Linutė džiaugiasi šia diena ir sako, „yra šansų” pasiekti lėktuvą. Dar visi labai domisi Laimio GPS matavimais – upe nueitu atstumu oro linija.

Balandžio 13 d., sekmadienis

Vėjuotas rytas. Palapinė plevėsuoja, o su ja kartu kaminas ir krosnelė. Nežiūrint to, budintieji Rytis ir Algis išlaiko puodus ir išverda viską ką reikia.

Laimis išeina pirmas, kompanija jį paveja gal tik už valandos. Saulėta, vėjuota, šalta, kylame upe prieš srovę. Važiavimas monotoniškas, vaizdai keičiasi lėtai, daug erdvės visokiems pamąstymams.

Pietūs išnyksta greitai. Visi dar žvalgosi įvairaus alkanumo akimis, bet tai nieko nekeičia. Judame vėl, darome kilometrus. Pasipildome malkų, baigiasi miško zona. Keista saulė šviečia tarp debesų, stiprus permainingas vėjas, ir taip iki pat nakvynės.

Vakarienė. Lina ir Artūras išvirė skanią košę. „Kusačius” skamba lėtai, panašiai į laidotuvių maršą. Po Algio išvados „Kusačius – pydaras” puolame prie valgio. Tuo ši diena ir baigiasi. Pavadinkime ją diena su mažiausiu įspūdžių kiekiu.

Artūras

Balandžio 14 d., pirmadienis

Koks puikus oras! Dar vakar vakare buvo kažkas panašaus į pūgą, po to ilgai diskutavom, iš kurios pusės prie palapinės statyti sniego sienelę, bet tinginystė paėmė viršų, ir sienelė liko nepastatyta. Ir gerai, nes šįryt visiškas štilis. Išjudėjome gana anksti. Ypač nugąsdino Sapno pareiškimas, kad iki Norilsko tiesiąja dar 206 km. Čiuožiam Gulemio slėniu aukštyn, aplinkui nė menkiausio augalėlio. Jau ne pirmą dieną vaidenasi, kad tuoj tuoj bus perėjos balnas, bet žemėlapis rodo ką kitą. Publika lieka visai nesužavėta, kai pertraukėlės metu pareiškiu, kad dar liko du trečdaliai šios dienos kelio. Pasigirsta burbėjimas, kiek galima laukti pietų, bet vietoj valgio tenka pasiūlyti žaidimą „pagauk Vytenį” iki 14:00. Maistas suryjamas du kart greičiau nei įprasta – va čia tai badas! Bet čiuožiam tolyn. Saulutė šviečia, dvidešimtinis šaltis kanda. Ir tik 19:00, gerokai nusivarę nuo kojų, pasiekėm takoskyrą ir sustojom nakvynei. Ką besakysi, 70 km įkalnės gerokai visiems įgriso. Vien šiandien tiesiąja nuėjom 25,9 km. Bet rytoj prasidėsiantis leidimasis nuteikia optimistiškai. Sėdim palapinėje, kūrenam atsivežtas iš užvakarykštės stovyklavietės malkas, šildomės ir valgom sorų košę su džiovintais vaisiais ir daug daug vandens – sunku patikėti, bet dabar mūsų ištroškusiai kompanijai tai vienas didžiausių komplimentų. Laukiam arbatos.

Rytis

Balandžio 15 d., antradienis

Čia kalba alkanas muchas … labai alkanas muchas. Viskas. 😐

Toliau rašo Vytenis:

Mingailė

(Nė velnio! Toliau rašo Lina)

Atsimenu, pirma dienos dalis – saulėtas rytas, iščiuožiau (gavusi saldainių davinį) viena iš pirmųjų… Rašau „iščiuožiau”, bet labiau išėjau. Čiuožti pavykdavo: sukaupi jėgas, atsispiri, na, tada čiuoži, bet retai. Vėjas palankus, saulėta, bet laukiu, kada praeis valanda, pertrauka… kilometrai (l. dažni ir atsibodę klausimai?). Marelis: „Šiandien čiuožiu / ilsiuosi pagal savo ,,laikrodį” – pavargstu, pailsiu”. Tądien jis buvo ypatingai greitas.

Pasukome ?? ????, pietūs. Laikas pietauti – valio, bet nėra Marelio… Na vis tiek laikas pietauti. Atrodo, kaip tik nuo tada duona visada labai staigiai dingdavo. Marelis: „Aš jums mojavau, aš pastačiau sienelę…” Na, vis tiek buvo laikas pietauti…

Antra dienos dalis = ??????? ?????? ????. Nepalankus vėjas Vytenio baltą pirštinę nupūtė, bet viskas gerai, sugavo. Artūras užsidėjo kaukę nuo vėjo, Sapnas burbtelėjo: „iš vaiduoklių gyvenimo”, ir ėmėsi fotografuoti.

Nepalankus vėjas Vytenio baltą pirštinę nupūtė, bet viskas gerai, sugavo. Artūras užsidėjo kaukę nuo vėjo, Sapnas burbtelėjo: „iš vaiduoklių gyvenimo”, ir ėmėsi fotografuoti.

Vėjas ir sniegas į veidą, o mes aukštyn pg. taisykles / ne pg. taisykles eglute… Veiduose ir kailiukuose daug sniego, Laimis smagiai visus fotografuoja… O džiovukai…

Dar truputis, ir pradėjome leistis. Jėgų nedaug belikę buvo, todėl įjungiau stabdį – apverčiau rogutes ir beveik be zuikių žemyn. Pasiekėme ypatingai gražų kanjoną. Artūras ypatingai nusileido, 2 – 3 metrus žemyn – ir jis jau kanjone. Nakvojome labai gražioje vietoje kanjone prie krioklio, ir kanjono pirštuks – ,,dievų lankoma vieta”. Prie krioklio Algis: „Paskutinis šansas išmėginti ledo įrankius”. Pamenu, Algis greitai, ryžtingai apsiginklavo alpinistiniu inventoriumi. Prie krioklio kartu ,,ištempė” Sapną. Algis kartojo: Viskas gerai suveikė, ir gyvi grįžo, nes vaistinėlė, kas baisiausia, užsalusi. Prisimenu, tą vakarą Marelis sakė, kad norėjo čiuožti dar kokią valandžiukę, kokius 5 km.

Budėjo Minga su Mareliu. Vakare manų košė ir nuostabi Švenčionėlių miškų aviečių ir juodųjų serbentų uogienė.

Atsiprašau už „atsimenu”, atrodo… Kitos dienos rytą peržvelgiau tą dienoraštinę dieną ir dar kelis kartus, kad nepamirščiau – ką daugiau veikti čiuožiant…

Lina

Balandžio 16 d., trečiadienis

Šiandien pirmą dieną supratau, kad žygis eina į pabaigą. Baisiausiai gaila… :(… Nors šiandien mes didvyriai ir didmoteriai – sugebėjom sveiki nusileisti nuo Nižnij Xixikal upės krioklio: ruošėmės 48 metrams, teko nusileisti apie 100 – va tau ir mastelis… Džiugu, kad sveiki gyvi likom ir tiek… Užtat nakvojome labai gražioje pasakų vietoje – mistiškas 100 m uolos pirštas vidury tarpeklio, šalia ledo krioklys, nuo kurio vakar nusirovė krūtas Kuras… Na, o po šiandienos nusileidimo skaniai papietavome (nes budėjome mes su Mareliu), dar kartą pasigrožėjome ir apsysiojome „Grand kanjoną”, ir štai – sėdim šlapioj palapinėj ir geriam nuostabią Sapno kakavą! Hm… hm…

Mingailė

Balandžio 17 d., ketvirtadienis

Atsikėlėme valanda vėliau. Sninga. Šiame upės Chichikalės slėnyje auga ne tik maumedžiai, bet ir eglės, berželiai ir visokie krūmynai.

12 val. 40 min. po pirmojo paėjimo Kubas prisimena, kad neįsidėjo primuso. Perkrato kuprinę, neranda. Kyla įtarimas, kad liko stovykloje. Svarstoma, ar grįžti pažiūrėti. Kuras pasisiūlo pašliuožti iki ten paieškoti. Judame toliau. Sniegas pradeda bjauriai lipti. Ne slydimas, o ėjimas. Tenka sustoti numušti sniego kalades, bet slydimo vis tiek nėra. Kubui apkaustas nelaiko, lieka taisyti. Šiaip taip prišliuožiame pietus. Kuriame laužą, verdame arbatą. Pasirodo ir Kubas, bevalgant grįžta Kuras. Primuso nerado. Po pietų slides tepame žvakėm. Kažkiek padeda, ir galima šliuožti. Prišliuožėme galų gale ežerą Sobačje. Ten ir namukas pasimato. Prišliuožiame. Ten draustinio užkarda, kurios mums ir reikėjo, nes ten žmogelis turi raciją. Užsukome. O čia žmogelis sėdi prie namo, sako jau žuvį kepti pradėjo, sako laukia mūsų, tikėjosi prieš kelias dienas pasirodant. Tai ir užsukome, vakarienei prisivalgėme žuvies, prisibendravome su tuo žmogeliu. Jo vardas Sergejus. Dar su juo gyvena kelis metus toks Fedia. Sako, nuo alimentų slepiasi. O pats Sergejus čia jau 12 metų gyvena, dar jo žmona kartais būna, tik dabar išvažiavusi į miestą. Pripasakojo apie draustinį, gyvenimą čia. Parodė šiek tiek nuotraukų, kurios priminė ,,nacionalinius ypatumus”. O šiaip tai įdomiai gyvena. Gerą pirtį pasistatęs ir namuką neblogą. Anksčiau dirbo draustinio direktoriaus pavaduotoju tiekimui, paskui prasigėrė ir neteko posto. Tai dabar gyvena sau patenkintas tundroje, žuvis gaudo, medžioja ir gyvena. Vis atvažiuoja kokie žmogeliai jo aplankyti, ,,pasiilsėti”.

Nurodė mums kelią kaip išeiti prie Lamos ežero. Taip ir bandysime eiti. Pripasakojo apie ežerus. Sobačje gylis įlankoje prie kranto 70 m, šiaip apie 300 m. Giliausias ežeras Ketos, gylis 412 m.

Dar pripasakojo, kaip meškiuką augino ir daug daug ką apie gyvenimą čia. Taip ir prasėdėjome iki 1 val. nakties.

Beje, visai pamiršau – vakare, iškratęs kuprinę, su gudria šypsenėle pasirodė Kubas – kuprinėje rado primusą.

Sapnas

Balandžio 18 d., penktadienis

Šiaip jau iš tikro dabar balandžio 19 d. 1:48, bet tik dabar atsirado laiko dienoraščiui. Visi ką tik pavakarieniavo, ir dalis jau miega su puodeliais rankose, taip ir nespėję nei nusirengti, nei pasikloti miegasų. Tačiau apie viską iš eilės.

Kėlėmės normaliai, papusryčiavome labai skania Sergejaus žuvimi. Po pusryčių susiruošėme eiti ir pradėjome abejoti, ar iš tikro reikia eiti link Lamos. Realijos tokios, kad STIPRIAI minant tiesiai į Norilską mes vos spėjame į lėktuvą, o verčiantis link Lamos prarandama dar 1 – 2 dienos. Nugalėjo sveikas protas, ir išėjome tiesiai į Norilską.

Ir prasidėjo atlydys. Temperatūra keičiasi nuo -2 iki +1 dieną. Slydimas nulinis. Slidžių tepimas padeda tik laikinai. Vidutinis judėjimo greitis sumažėjo iki 2 km per valandą. Ilgai pietavome ir vis tiek kasėmės į priekį.

Vakare, saulei leidžiantis, temperatūra nukrito iki -3, ir pagaliau slydimas atsirado. Tie, kas dar turėjo jėgų, šoko į priekį ir „davė gazo”. Pasirodo, Vytenis ir Laukinė Linutė mynė vėžes tokiu greičiu, kad aš vos spėjau iš paskos. Po to ir atsilikau.

Sustojome tik ~23:00, nutolę tiesiąja nuo Sergejaus trobos 23,1 km. Pasistatėme palapinę ant sniego, į kurį vaikštinėdami be slidžių smigdavome iki juosmens, o kai kurie ir giliau. Laužas, vakarienė ir miegas.

Laimis

Balandžio 19 d., šeštadienis

Ech… standartinis rytas. Standartiškai keliamės, standartiškai skani košė, kurios standartiškai yra mažai. Tik nestandartiškai vėlai išeinam. Šiltas oras. Limpa sniegas, tad bandysim didžiąją dalį kelio įveikinėti vakarais.

Sekantis epizodas prasideda kažkur po keleto valandų ėjimo. Aš kaip tik pamiršęs savo remontininko pareigą – vilktis gale ir žiūrėti ar kas nesulūžo, slankiojau kažkur lėtai judančios kolonos priekyje ir kartas nuo karto myniau vėžes.

Tuomet kaip tik ėjau antras. Marelis, kuris mynė vėžes, sustojo, ir aš jį prisivijau. Buvau labai pasipiktinęs, kad jis daro kreivas vėžes. Taip jam ir pasakiau – jo vėžės niekam tikusios, o jis tik kvailai šypsojosi ir nepratarė nė žodžio. Iš tos jo šypsenos, kuri labiau panešėjo į tiesiog perkreiptą veidą, galima buvo suprasti, kad jei aš noriu kitokių vėžių, tai pats eičiau ir išsiminčiau, arba tiesiog eičiau… eičiau… na, patys žinot kur.

Tai aš ir nuėjau. Po kurio laiko pastebėjau tolumoje judantį taškiuką. Tas taškiukas ne tik judėjo, bet ir didėjo bei labai tyliai burzgė. Kuo didesnis darėsi tas taškiukas, tuo garsiau jis burzgė. Vėliau burzgimas peraugo į kurtinantį ūžimą, o tas judantis daiktas – į buraną.

Mūsų pasitikti atvažiavo netoliese esančio namo gyventojas. Pakvietė užsukti arbatos. Susikrovęs mūsų kuprines ant burano rogių, nuburzgė atgal, o mes be svorio paskui.

Tas namas priklauso senam nedideliam dolganų tautybės žmogeliukui. Gavom žadėtos arbatos. Nors prieš arbatą dar gavom karštos sriubos, o ant stalo buvo dar elnienos gabalai, dviejų rūšių žuvis bei ką tik jų pačių iškepta ir dar šilta duona…

Juos pavaišinom lietuviškais lašiniais, o patys kibom į vietinį maistą. Arbatos išgėrėm be skaičiaus. Duoną jų irgi beveik visą suvalgėm. Vėliau senasis dolganas aprodė savo namą, dirbtuves. Jis kažkoks liaudies meistras: drožia įvairius daiktus iš medžio, kaulo.

Tada vėl gėrėm arbatą. Suremontavom Marelio lazdą ir Sapno slidę. Šeimininkas kelis kartus siūlė pasilikti nakvoti. Žadėjo iškūrenti pirtį. Deja, mūsų dar laukia kelias. Laikas judėti. Mūsų daiktai ant burano keliauja į už 12 km esantį namelį. O mums prasidėjo „Snaigės” žygis – be daiktų, burano vėžėmis. Bet kaip mes lėkėm… Atvykus prie namelio, mūsų jau laukė Laimis, kuris buvo burano nugabentas su daiktais. Namelis pasirodė ganėtinai mažas. Ant gulto eidami miegot vos sutilpome, o ant nugaros, atrodo, pavyko nakvoti tik man. Įkvėpimas-iškvėpimas vykdavo suderintai (vieni įkvepia – kiti iškvepia), o vertimasis ant kito šono – centralizuotai. Dar pabaigai vertėtų paminėti, kad išsimiegoti pavyko stebėtinai puikiai.

grybų grybas Kuras

Balandžio 20 d., Velykų sekmadienis

Punktai sakymų:

Nakvynė namelyje, kur Igoris atvežė daiktus.

Ėjimas iš Sobačje ežero į Glubokoje Muksuno upe.

Nakvynė namelyje.

Artūras

Balandžio 21 d., pirmadienis

Pusryčiai. Ėjom… ėjom… ėjom… valgėm… ėjom… ėjom… ėjom… džiovukų pertrauka… ėjom į ryb… ėjom į ryb… ėjom į ryb… ryb neradom… suvalgėm vakarienę ir nakvojom tikroj cirko palapinėj…

Mingailė

Balandžio 22 d., antradienis

Tyli rami diena. Saulėta. Šilta. Nakvojome palapinėje be tento. Buvo kiek šalčiau, užtat sausa. Atsikėlėm, pavalgėme ir iščiuožėme į „svečius” pas Olegą. Čiuožėme buranų ir dar kažkokių padarų – vezdechodų vėžėmis. Saulė taip šildė – galima buvo eiti ir net sėdėti be anorakės. Tikras pajūris – Palanga. Net ir einant viskas kažkodėl priminė pajūrio kopas, smėlį. Matyt todėl, kad nereikia minti vėžių, einasi lengvai. Chebra dažnai išgriūdavo ir šildydavosi saulėje kaip driežai. Greitai ir neišvengiamai pradėjo suktis mintys ir kalbos apie pietus. Tikėjomės pietauti pas Olegą, pagerti pas jį arbatos ar net užvalgyti keptos žuvies. Atėję vietoj minėtos trobelės radome tik apgriuvusią iš sunkvežimio tento suręstą „pavėsinę”. Sustojome papietauti. Sapnas pralinksmino: buvo siunčiamas maišelis su duonos trupiniais, o Sapnas jį patikrino išverstą – trupiniai išbiro ant kelnių, tai pasakė, kad trupinių jame jau nėra. Po pietų kirtome per mišką į Melkoje ežerą. Kelias buvo įdomus, turbūt jau pabodo čiuožti ežerais. O priekyje dar visas ir nemažas „Melkoje”. Ką tik atėjo Laimis, bus visų laukiama džiovukų pertrauka. Viskas šiandien vyksta kažkaip lėtai. Laikas eina labai greitai. Atrodo, tik kiek pavažiuoji – jau valanda praėjo, reikia stoti. Ežeras Melkoje buvo labai didelis. Burano vėžės vedė stačiai į ežero vidurį. Kryptis buvo nelabai tinkama, ežero viduryje nakvoti nenorėjome, todėl pradėjome slinkti pakrante. Pakeliui radome dar kelių buranų vėžes, bet pačių buranų judėjimas buvo nulinis. Tolumoje matėsi monstras – Norilskas. Jis svetingai kvietė savo dūmijančiais kaminais. Iki jo dar dvi dienas varyti. Švietė saulė, bet buvo jau šalta. Sustojome netoli kažkokios trobelės, pasistatėm palapinę. Sapnas pamatavo temperatūrą – buvo -22°, o dar ne vakaras. O vakaras buvo labai gražus – su mėlynais kalnais rausvo dangaus fone. Jau prasidėjo baltosios naktys – vakarienę baigėme apie 1 val., o lauke buvo dar šviesu. Palauk, palauk, aš čia jau ne už savo dieną rašau. Taigi, tuo ir baigiu.

Vytenis

Balandžio 23 d., trečiadienis

Miegojome prie namelio, kurio duris buvo išvertusi meška su letena. Mūsų žygis į galą, ir mes į ežero galą. Jau pradeda užknisti bekraščiai ledo plotai. Užsisklendi savyje ir eini valandų valandas, žiūrėdamas tik į slidžių galus. Sninga. Čia visada sninga. Bet pradeda ryškėti paskutinio ežero kranto kontūras. Pietūs ant vėjo. Tie patys lašiakai ir sušalę česnakai, nuo kurių darosi bloga.

Vakarop pagaliau pasiekėme krantą. Užėjome į namą su daug antenų. Čia mus pavaišino briediena, elniena, šerniena pirmam patiekalui ir raudona, geltona ir balta žuvim antram patiekalui. O trečiam buvo bruknių, spanguolių, žemuogių, šermukšnių uogienė. Iš tikro tai nieko mes ten negavom. Trisdešimt km nuo Norilsko. Nebėra atsiskyrėlių medžiotojų. Užtat pilna traktorių vėžių ir prasigėrusių veidų. Taiga aplinkui visiškai nudžiūvus, stojam paskutinei nakvynei. Visi žada mušti čiombę, šis išsigąsta ir išskiria dvigubą normą vakarienės.

Marius

Balandžio 24 ir 25 d.

Labas rytas. Dviguba norma makaronų. Taiga aplink Norilską išdžiūvusi. Šalia apleista raketinė bazė. Paskutinis rytas palapinėje. Už nugaros 170 km. Kaip mes tiek daug nučiuožėm. Beliko dvidešimt km. Kojos nutrintos. Išvažiuojame į Norilkos upę. Šviečia saulė. Niekas jau negražiai nebešneka. Bet visi dar galvoja. Dvidešimt keturios dienos praėjo labai greitai. Kaip ir kiekvienam kolektyve visko buvo, bet šiaip tai zaja***s, gal tik adrenalino buvo mažoka – virvių ten visokių, akmenų, kablių ir žmarų.

Išvažiuojame. Pasilieka stoties viršininkas su savo pelėdomis ir vabalais. Aerouoste rado Sapno iškritusį žibintuvėlį. Saugos tarnybos pagalvojo, kad tai bomba. Iškvietė išminuotojus, evakavo žmones.

Mingailė