Romėnų ugdymo pagrindai – Scholastika

Viduramžių (medium aevum) terminas vartojamas apibūdinti žmonijos istorijos periodui tarp antikos ir naujųjų laikų. Pirmieji jį pavartojo XVIIa. Europos humanistai. Lygindami viduramžius su antika jie apibūdino juos kaip tamsumo ir reakcijos epochą.

Kriščionybė tapusi oficialia feodalizmo ideologijos reiškėja, sakralizavi visas kultūros sritis, taip pat ir filosofija, kuri daugiau kaip tūkstantį metų išbuvo religijos nelaisvėje.

Filosofija mokė nuosekliai logiškai mąstyti, tiksliai formuoti mintis, sukūrė tokių loginio mąstymo formų, įrodymo būdų, sampratavimo stereotipų be kurių neįmanoma įsivaizduoti vėlesnės filosofijos minties raidos, taip pat ir šiuolaikinės filosofijos. Pagrindinė filosofijos funkcijų – mokyti, todėl viduramžių vilosovija ir vadinama scholastine, t.y. mokykline. Ji galima sakyti, išmokė Europiečius filosofuoti.

Viduramžiais gimė nemaža tokių filosofinių idėjų, kurios buvo išvystytos tik mūsų amžiuje. Ypač aukšto lygio buvo viduramžių logika, kurioje be kita ko būta ir matemetinės logikos pradmenų. Viduramžiai žymiai praturtino filosofinę terminiją, šiame periode nusitovėjo terminų vartojimas apibrėžta prame.

Tačiau ilgainiui scholastika atgyveno savo amžių, virto dažnai tik bevaisiais samptrotavimais, pradėjo stabdyti tolesnę pažangą. Mokyklos ir švietimo srityje prieita iki to, kad mokiniai turėdavo kalti gatavus apibrėžimus, išdėstytus dažniausiai scholastine klausimų – atsakymų forma, atisisakyti savarankiško mąstymo. A. Augustinas sako: “Ar mokytojai dėsto tam, kad būtų išgirstos ir suprastos jų mintys, o ne patys mokslai, kuriuos mano preteiksią kalbėdami? Nejaugi atsirastų toks kvailas smalsuolis, kuris siųstų savo savo sūnų į mokyklą, idant sūnus sužinotų ką mokytojas galvoja? Tačiau kai mokytojai žodžiais išaiškina visus jų dėstomus mokslus, – taip pat ir dorybes, ir išminties mokslus, – tada jie, kurie vadinami mokiniais, patys sau svarsto, ar teisingai pasakyta, pagal savo išgales bandydami įžvelgti viduje glūdinčia tiesą…Vadinasi tada jie ir mokosi, ir savo viduje atradę, kad pasakyta buvo teisingai, giria, net nežinodami, jog giria veikiau ne mokytojus, o išmokytuosius, jeigu tik ir tie žino ką kalba.” (Citata iš Aurelijaus Augustino “Dialogų”)

Religinės tiesos pagrindas – dieviškasis Apreiškimas, prabylantis į žmogų pranšų, religijos kūrėjų, apaštalų lūpomis. Jo idividuolus išgyvenimas suartina žmogų su transandentine būtimi, su Dievu, ir tai turi neabejotinai didelę reikšmę doroviniam auklėjimui. Trys Dekalogo įstatymai liečia žmogaus dorovinį santykį su Dievu, su religija: “Neturėk kitų Dievų, tiktai mane vieną”, “Netark savo Viešpaties vardo be reikalo”, “Sekmadienį švęsk”.
Pasauliežiūros ir dorovinio elgesio ugdymui filosofija atskleidžia galutinius ir tolimiausius pagrindus. Be jos neįmanomas pedagoginis darbas ir auklėjimas.

Viešojo teisingumo pagrindas apimantis žmogaus prigimties gyvybės apsaugą išreiškiamas trimis Dekalogo įstatymais: “Gerbk savo tėvą ir motiną”, “Nežudyk”, “Nevok”, “Negeisk nė vieno daikto, kuris yra tavo artimo”.

Šios tiesos išliks aktualios visada, tai amžinos dorovinės normos, kurios sąlygoja esamybės Logiką bei Principus.

Kauno Technologijos Universitetas
Studentas: Paulius Grigaitis
Dėstytoja: Bankauskienė

Naudota literatūra:

1. Aurelijus Augustinas “Dialogai” Apie mokytoją
2. L. Jovaiša “Edukacijos įvadas”
3. Leonas Karsavinas “Europos kultūros istorija”
4. N. Konstantinovas, J. Mediskis, M. Šabojeva “Pedagogikos istorija”
5. J. Gutauskas “Kriščionybė Lietuvoje”