Tradicinė lietuviška „Kūčia“
Nuo senų senovės ant kūčių stalo pagrindinis valgis buvo kūčia (kutia, kutinys, kūtelė), gaminamas iš kviečių grūdų, kai kuriose Lietuvos vietose iš grucės (perlinių kruopų), dar anksčiau iš kviečių, pupų, žirnių ar miežių, aguonų, pasaldintų medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms. Tai aukos patiekalas, dažniausiai valgomas pačių aukotojų.
Ankstyviausias šaltinis, kuriame buvo paminėtos lietuvių švenčiamos Kūčios, tai Volfenbiutelio Postilė – prie 1573 m. sudarytas lietuviškų pamokslų rinkinys, XIX a. pabaigoje surastas Vokietijoje, Volfenbiutelio miesto bibliotekoje. Šaltinyje kalbama apie tai, kad lietuviai buria “su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, maišytais su medumi, norėdami apsiginti nuo velnių ir perkūno”. Tai paliudija ir M. Pretorijus, sakydamas: “Kūčių vakarą lietuviai visų gyvulių tvartuose barsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Kalėdų dieną, eidami į bažnyčią, pasiima žirnių ir kviečių, o, grįžę namo, atiduoda žąsims ir vištoms”.
Kviečiai ir žirniai – labai svarbi Kūčios sudėtinė dalis. Kalėdos – tai bažnytinė šventė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau net ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas yra “kūčia”.
- 1 stiklinės kviečių grūdų,
- 100 g aguonų,
- 100 g medaus,
- 50 g kapotų riešutų,
- 50 g kapotų migdolų
Stiklinę kviečių grūdų nuplauti ir pamerkti nakčiai. Kitą dieną išvirti, kol suminkštės, kelis kartus keičiant vandenį. Grūdus nukošti ir ataušinti.
100 g aguonų nuplauti, nuplikyti, 2 kartus permalti mėsmale. Aguonų masę išmaišyti su 100 g medaus, 50 g kapotų riešutų, 50 g kapotų migdolų.
Ant virtų kviečių aguonų masę užpilti tik prieš pat valgant, nes ilgiau pastovėjus grūdai sukietėja ir tampa neskanūs.
