Susikaupimo metui artėjant…

Sakoma, Vėlinės – mirusiųjų šventė.

Bet, kai rimčiau pagalvoji, anokia čia šventė. Nebent mes kažko nežinome. Geriau jau – mirusiųjų diena. Angliškas Vėlinių pavadinimas – All Souls Day – tai visų sielų diena. Gražus pavadinimas. Reikėtų nepamiršti ir rasti laiko ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems savo artimiesiems per visus metus nors kelis kartus. Ne visada taip išeina. Tad ne retas nors per Vėlines aplanko mirusiuosius draugus ir gimines ar uždega žvakutę ant apleisto kapelio, kurio aplankyti gal jau nebėra kam. Turbūt kiekvienam yra tekę pastebėti, jog Vėlinės be išimties būna vėjuotos. Taip nutinka dėl to, jog, pasak tautosakos, vėlėms, atėjusioms iš anapus mūsop, judėti padeda vėjas. Būdavo tikima, jog gamta tokiu būdu tarsi solidarizuojasi, kad padėtų mirusiesiems aplankyti gyvuosius. Turbūt esate girdėję posakį – „Atlaikyti Vėlines”. Tautosaka byloja, jog šią dieną atsiveria keliai mirusiesiems ateiti pas gyvuosius, tad gyvieji vėl iš naujo, stovėdami prie kapo ir uždegdami žvakutes, patiria begalinę savo mirusiųjų artimųjų meilę. Taigi, prieš tokius stiprius pojūčius reikia atsilaikyti. Jei miręs labai artimas žmogus, norisi kapelį gražiau sutvarkyti, apsodinti (nors patiems mirusiesiems gal to ir nereikia). Tad pasikalbėkime apie tai.

Be jokios abejonės – kiek žmonių, tiek ir nuomonių bei skonių. Tai galioja ir tvarkant bei prižiūrint kapus. Kai kurie, gyvendami toliau nuo mirusiųjų artimųjų, užkloja kapo žemę nepraleidžiančia piktžolių danga. Tai gali sukurti tvarkingo kapo įspūdį. Tačiau, jei galite atvykti dažniau ir aptvarkyti, geriau rinkitės augalus.

Kapų augalų tautosakinė istorija

Kapams tinka visžaliai ir dekoratyvūs augalai: gėlės, lapiniai augalai, krūmai, medžiai etc. Labiausiai kapams tinkantys yra šie: uosis, pušis, kiparisas, saulutė, baltagalvė, chrizantema, bugienis, gebenė, lauras, lelija, vaistinė mandragora, kaukelis, mirta, ąžuolas, palmė, rožė, rozmarinas, gluosnis, karklas, kukmedis. Gana simboliškai atrodo kelmai – nupjauti medžiai. Tiesa, tokie „kelmai” gali būti suformuoti ir iš akmens ar net atstoti patį paminklą. Mat simboliškai kelmas reiškia tarsi paties gyvenimo staigų pasibaigimą, nutrūkimą, gyvenimą žmogaus, kaip nukirsto medžio įprasminimą. Kartais žmonių fantazija tampa nežabota ir jie ant tų kelmų „patalpina” voveraičių, paukščių, šakų. Tokie kapai dažniausiai būna Amerikoje. Katalikų kapams priimtini mediniai kryžiai. Prieš tai minėti augalai tinkami kapams ne vien dėl savo augimo savybių, bet ir dėl to, kad yra „stebuklingi”. Šios mintys atkeliavusios iš gilios senovės. Sakoma, kad uosis nubaido velnią, kad šis negąsdintų mirusiojo. Saulutės tarsi atkartoja saulę ir tai reiškia Dievo buvimą čia ir dabar bei viltį vėl atgimti. Anksčiau žmonės tikėję, kad bugenių krūmai apsaugo antkapius nuo žaibų. Ąžuolas apsaugodavęs kapus, nes po juo neva gulėję dievai.

Būtinieji darbai

Jei seniai bebuvote aplankyti kapų, jis gali pasirodyti gana apleistas. Tvarkymo darbus reikėtų pradėti nuo šiukšlių surinkimo, išvalyti nuo šakelių, nugrėbti rudeninius lapus bei išravėti nereikalingas žoles ir piktžoles, nurinkti spyglius, išmesti senas bei nuvytusias gėles ar persodinti esamas, nugrėbti aplink kapavietė esančius takelius arba plyteles, nugenėti, jei reikia, medelius ar krūmus. Kas kiek laiko derėtų nuvalyti ir patį paminklą bei kapo bortelius (apvadus), mat jie blogu oru (lyjant ir esant dideliam vėjui) labai apsineša (ypatingai borteliai). Visa tai geriausia nuvalyti šlapiu skudurėliu, o po to pervalyti sausu, kad neliktų dėmių. Jei aplink kapavietę yra dar šalutinių objektų (statulų , vartelių, suolelių, kryžių, tvorelių), juos taip pat reikia kruopščiai nuvalyti. Jei kapas užbertas gruntu, bent po keleto metų, ar pagal galimybes, reikėtų pakeisti jį nauju: seną nuimti ir išvežti, o naują užberti ant kapavietės. Galima pasirinkti kapavietę uždengti skalda ar akmenukais, kuriuos nebūtina rinktis vienspalvius. Juos derinti arba sumaišius tarpusavyje, arba vienspalviškai atskiruose ploteliuose. Be šių jukiai atrodo rudos, raudonos ar kitų spalvų stambesnės medžių drožlės, naudojamos mulčiai. Šiomis drožlėmis taip pat galima užpilti visą kapavietę, arba atskirą jos dalį, ar tiesiog mulčiuoti per žiemą augsiančius augalus. Tiesa, kapaviečių paviršiaus plotą galima užpilti ne vien jau minėtomis medžiagomis, bet ir juodžemiu, smėliu bei visų kombinacijomis. Galima dėti ir kitokią kapavietės dangą, pavyzdžiui – veją. Gražiai atrodo miniatiūriniai žibintai arba stikliniai žibintai, į kuriuos įdėtos degančios žvakės bus neužgesinamos nepalankių oro sąlygų. Ne tik per Vėlines, bet ir kada tik norima, kapai puošiami ne vien pasodinamomis gėlėmis, bet ir gėlėmis vazonėliuose ar nuskintomis. Žvakutes geriausia pirkti apsaugotas nuo vėjo ir lietaus, tuomet jos ilgiau degs ir šildys, ugnelės liepsna plevens ir nušvies kelią naktyje. Mūsuose priimtinos įvairių spalvų gėlės ir žvakės, tačiau geriausia, jei yra galimybė, rinktis baltos spalvos, mat krikščionybėje balta spalva simbolizuoja tyrumą, šventumą, ramybę. O juk būtent Amžinosios Ramybės ir linkime mirusiesiems.

Kapų apželdinimas

Kapams tinka vienmetės, dvimetės ir daugiametės gėlės, krūmai, puskrūmiai, medeliai ir dideli medžiai: kauleniai, ožekšniai, krūminė sidabražolė, lanksva , vakarinė tuja, paprastasis kadagys, paprastasis buksmedis, kiparisas, puskiparisis, iš vienmečių gėlių patartina sodinti darželinius šlamučius, kininius ratilius (tai astros), raudonžiedžius šalavijus, Valerio spriges, tagetes (serenčius), visžydes begonijas . Kaip daugiametes gėles rinkitės dvispalves žiles, melsves, darželines našlaites, pelargonijas, spriges, gumbines begonijas ar chrizantemas. Norint atnaujinti kapavietę, nebūtina išrauti ir išmesti esama daugiametes gėles – jas galima persodinti į kitą vietą, sukomponuoti kitaip. Jei kapavietė apsodinta karpomais dekoratyviniais krūmeliais ar medeliais, nepamirškite jų nugenėti, kad neužgožtų kitų augalų ar paminklo. Įvairias gėlės ir kitus augalus galima gražiai derinti tarpusavyje spalviškai, gėlynus apvesti apvadais. Vienoje kapavietėje galima derinti ir veją, ir gėlyną, ir akmenukus. Jei nepersistengiama, toks derinys atrodo puikiai. Kapavietės atrodo dailiai, apželdintos didysiais serenčiais , storalapėmis bergenijomis, įvairių rūšių raktažolėmis, siūlinėmis žemenėmis, ylalapiais flioksais, gauruotosiomis glažutėmis, perkūnropėmis , vilnotosiomis notromis. Prieš iš augalų formuojant kapavietę, reikėtų atsižvelgti, kokios tos vietos savybės. Pavyzdžiui, jei kapavietė didžiąją dienos dalį apšviesta saulės – rinkitės tik šviesiamėgius augalus, jei saulė užklysta retai – pavėsį mėgstančius. Dažnu atveju geriausia rinktis nereiklius nei dirvožemiui, nei aplinkoms sąlygoms augalus, ypatingai tuo atveju, jei negalėsite dažnai atvykti ir augalų patręšti bei palaistyti. Vis dėlto, jei kapavietės žemė pasirodytų esanti visiškai prasta ir nederlinga, prieš sodinant reikėtų iškasti didesnę duobę, nei reikalinga augalui, ir pridėti derlingo juodžemio, durpių. Jei planuojate kapavietę uždengti akmenukais ar kokia kita pasirinkta medžiaga, jokiu būdu nepamirškite juodžemio ir kitos medžiagos atskirti agroplėvele, nes kitu atveju teks kovoti su ne vietoje išdygusiomis žolėmis, piktžolėmis. Augalams agroplėvelėje prakirpkite skyles. Žiemai augalus mulčiuokite.

Vis dėlto kas kiek gali, tas tiek rūpinasi kapeliais. Daug svarbiau apskritai ateiti ir aplankyti mirusį artimą, atnešti ir uždegti kad ir pačią prasčiausią žvakelę. Tikrai tokioje vietoje nereikia pompastikos. Atsiminkime Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo laidotuves…