Meilė stipresnė už mirtį
Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją – Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą.
Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės – vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui, bet kiekvienam žmogui skirtas dalykas.
Pirmieji krikščionys vienas kitą vadindavo šventaisiais, o krikščionių mirtį – užmigimu. Mirtis niūri ir bauginanti yra ciniškai, egoistiškai ir niekšiškai gyvenusiems, o šventiesiems – būsenos pakeitimas. Sumaterialėjusių žmonių santykis su mirtimi yra dvejopas: vieni bando susikurtą gerovę pasiimti į amžinybę, kiti visiškai vengia minčių apie mirtį.
Žemėje neturime amžino būsto
Vakarų šalyse neretai žmonės, atidavę į prieglaudą nusenusius artimuosius, su prieglaudos administracija sudaro sutartį, kad, globojamajam mirus, jį palaidos ir žinią apie mirtį duos tik po kurio laiko. Taip norima išvengti streso ir minčių apie žmogaus pabaigą Žemėje. Turtingi žmonės iš anksto pasistato paminklą ar užsisako brangų karstą, kuriame įrengta ventiliacija, šviesa, groja muzika, įdedama kvepalų. Šios naujovės (tiksliau, grįžimas prie primityviausių ir naiviausių neva nemirtingumo formų) vis populiaresnės kai kuriose Vakarų šalyse. Krikščioniška mintis skatina realybei žiūrėti į akis: nei nuo jos bėgti, nei mirtį pergudrauti pasiimant į kelionę “lašinių”. Šventasis Raštas ragina kurti ir švęsti gyvenimą, kuris nesibaigia mirtimi.
Gal kai kam bus keistoka, jei pasakysiu, kad krikščionybė skelbia, kad visas žmogus yra mirtingas. O kur mūsų išmokti seni teiginiai iš katekizmo, kad žmogus turi nemirtingą sielą ir mirtingą kūną? Žmogų nemirtingą padaro tik Meilė, kuri ir yra šventumo esmė. Žmogui nemirtingumą suteikia tik santykis su Dievu, kuris vadinamas Meile. Apaštalas Jonas savo laiške pirmiesiems krikščionims rašė: “Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje” (1 Jn 3, 14). O kiek tarp mūsų vaikščiojančių lavonų? Ir net galvojančių, kad gyvens amžinai.
Visų Šventųjų šventė ir iškeliavusiųjų Amžinybėn prisiminimas tegul būna ne niūrumo ir mirties puoselėjimas, bet skaidraus gyvenimo su Dievu šventume suvokimas. Rabindranatas Tagorė (Rabindranath Tagore) rašė: “Mirtis nesunaikina šviesos, o tiesiog išjungia žiburį, nes nušvito aušra”. Šis pasakymas tinka teisingai gyvenimą nugyvenusiems žmonėms. Kita vertus, tikrai nėra priimtinos Helovino šėlionės, kurios mirtį padaro juokelių dalimi. Į žmogaus iškeliavimą Anapus privalu žvelgti su atitinkama rimtimi ir pagarba.
Kieno mes glėbyje: mirties ar Meilės?
Mirties kultas akivaizdus ir bažnyčiose. Didžiausias pragyvenimo šaltinis kunigams yra su mirtimi susijusios paslaugos: laidojimai, trisdešimtdienių bei metinių minėjimai ir panašiai. Pagrindinė dvasininkų energija eikvojama su mirtimi susijusiems užsiėmimams, o ne gyvųjų sielovadai. Žmonės, kai jų kūrybingai negano, neveda šviesaus ir laimingo šventumo keliu, daro nuodėmes, miršta: ir vėl yra už ką melstis… Užburtas ratas. Tikroji krikščionybė nėra mirties religija ar maldų už mirusiuosius biuras. Krikščionybė yra tikrąjį ir amžinąjį gyvenimą kuriantis tikėjimas.
Prisimindami iškeliavusius artimuosius apmąstykime ir savo misiją gyvenime. Ar jis nėra šokimas pagal reklamos vartotojišką dūdelę ir panašiai? Dievas žmogų kviečia būti dievišku. Prisiklausę istorijų apie šventuosius, apie jų suvaržytą ir nuobodų gyvenimą, žmonės bodisi šventumo kaip trukdymo žmogui visapusiškai išsiskleisti. Bet tikrasis šventumas – ne suvaržymų gausa, bet skaidrus ir atkaklus, kūrybingas bei dinamiškas gyvenimas meile. Tuo žmogus tampa ir nemirtingas, nes “Meilė niekada nesibaigia” (1 Kor 13, 8). O “Giesmių giesmėje” sakoma: “Meilė stipri kaip mirtis” (Gg 8,6). Žvelgdami į prasmingai nugyvenusius gyvenimą žmones galime sakyti – tikiu, kad Meilė – stipresnė už mirtį!
