Lietuvių kalendorinės šventės. Rėdos ratas

Amžinos tiesos mechaniškai nepersiduoda; 
kiekviename laikmetyje jos turi gimti naujai iš žmogaus vidaus.
(K. G. Jungas)

Praeityje tie laikai, kai neįžengiamoje Europos sengirėje lietuvių protėviai šimtamečių ąžuolų prieglobstyje kasmet šventino didžiąsias savo šventes.  

RASA, ILGĖS, KALĖDA, UŽGAVĖNĖS. Kaip dabar įminti šiuose žodžiuose įrašytą tikrąją švenčių prasmę? Aišku viena – šias šventes kūrė skaistūs senųjų Lietuvos girių gyventojai, turėję visumos jausmą ir aiškią nuojautą, jog jie priklauso ne tik žemei, bet ir amžinajai Kūrybinei Išminčiai.

Senųjų papročių kilmė

Žmogus, panašiai kaip ir medis, šaknimis remiasi į žemę, o šakomis bando siekti dangų. Senieji papročiai, šventės, apeigos, visa kultūra ir iš protėvių paveldėta prigimtis yra dirva, kurioje auga mūsų sielos medžio šaknys. Šia prasme senoji mūsų kultūra mums reiškia labai daug, nors dažniausiai tos reikšmės mes nesuvokiame, kaip nesuvokiame ir oro reikšmės tol, kol jo netrūksta. Ar galėtume užsitikrinti ateitį, jei neturėtume mums protėvių paliktos gyvenimiškos patirties? Netekę praeities mes liktume be šaknų, be siekių ir taptume lengvu ateities ir naujo grobiu. Nauja visada yra abejotina ir reiškia tai, ką reikia išbandyti. Juk naujas kelias gali būti ir klystkelis. Todėl tikroji pažanga galima tik remiantis istorijos tęstinumu ir nuomonės brandumu.  

Suvokus, kad senieji papročiai pagrįsti gyvybės vieningumu ir dora, ilgai nedavė ramybės jų kilmės klausimai. Kaip atsirado apeigos ir papročiai? Kas juos sugalvojo? Gal kas nors nurodė ar atnešė iš kažkur? Kas buvo jų autorius? Atsakymas rastas gilinantis į psichologiją, sąmonės ir pasąmonės ryšį. Norint atsakyti į kilusius klausimus, pirmiausiai reikia suvokti, kad žmonių, gyvenusių šiais papročiais, sąmonė ir mūsų sąmonė yra kitokios, net labai skirtingos.  

Senosios apeigos, papročiai ir šventės kilo iš kitokio gyvybės, pasaulio ir žmogaus būties suvokimo. Dabar mes gyvenimo taisykles ir normas sudarome remdamiesi žinojimu ir teorijomis, kylančiomis iš loginio mąstymo, o senovinėse kultūrose papročiai kilo iš pirmykštės sąmonės. Visa tai, į ką mes linkę žiūrėti kaip į atsitiktinumą, pirmykštė sąmonė suvokdavo kaip apgalvotą maginį poveikį. Tai nėra joks išsigalvojimas, teigia K. G. Jungas, bet savaiminiai sąmonės vaizdai. Jie atsirado kaip archetipinės atliepos (reakcijos), būdingos pirmykštei žmogaus psichikai. Nieko nėra klaidingesnio už nuomonę, jog mitas yra išmislas ar prasimanymas. Šiuolaikinis žmogus nenori pripažinti kitokio sąmoningumo ir viską bando kildinti iš sąmonės, nors ir mūsų sąmonė, be abejo, yra kilusi iš senesnės nesąmoningos, t.y. savęs žinojimo neturinčios sąmonės. Sąmonė yra nesenas žmogaus pasiekimas.  

Senovinių apeigų ir papročių atsiradimo pagrindas buvo kitoks pirmykščių žmonių sąmoningumas ir iš jo kylantis kitoks būties suvokimas, kurį antropologas L. Levi-Briulis pavadino mistiniu dalyvavimu (participation mystique). Mistinis dalyvavimas reiškia mažai sąmoningą, bet gilų visuotinių ryšių ir gyvybės šventumo suvokimą. Nesąmoningas vidinis žinojimas ir nuojauta versdavo žmones laikytis vienokių ar kitokių papročių, atlikti tam tikras apeigas. Nesąmoningos psichikos vieningumas yra senųjų papročių moralumo pagrindas, nes psichikai iš esmės yra būdinga moralinė išraiška. Tuo tarpu moralinis įstatymas yra vėlesnė, jau formalią išraišką įgavusi moralinio elgesio arba sąmonės veiklos pasekmė.  

Šią svarbią L. Levio-Briulio mintį dauguma tyrinėtojų iš karto atmetė dėl žodžio ‘mistinis’, kuris visai nesiderino su tuometine pasaulėvoka. Kiek vėliau J. Gebseris išvystė sociokultūrinės kaitos teoriją, kurioje išskyrė penkias žmonijos sąmonės vystymosi pakopas:  

1) archainė sąmonė, 2) maginė sąmonė, 3) mitinė sąmonė, 4) mentalinė sąmonė, 5) integralinė sąmonė.  

Šiuos sąmonės lygius jis siejo su ekonominės ir techninės revoliucijos pakopomis. Maginė sąmonė siejama su medžiotojų ir piemenų gentimis, mitinė – su žemdirbyste, mentalinė – su išvystytais amatais, o perėjimas į integralinę sąmonę – su šiuolaikine technika. Aiškių ribų tarp šių sąmonės pakopų, be abejo, nėra.  

Suprantamiausios mums yra mitinė ir mentalinė sąmonės. Sunku ką nors pasakyti apie archainę sąmonę. Tai sąmonės formavimosi pradžia. Maginei sąmonei būdingas belaikis ir beerdvis būties suvokimas. Mitinės sąmonės išraiška yra mitai, padavimai, pasakos, dainos ir kita tautosaka.  

Pagrindinės apeigos ir ritualai, matyt, atsirado maginės ir mitinės sąmonės sandūroje, tada, kai žmogus lengvai sąveikavo su pasąmone. Maginei sąmonei paaiškinimų nereikia. Vienintelis atsakymas į klausimą, ką reiškia apeiga ar paprotys, yra: “Taip reikia” arba “Taip turi būti”. Mitinė sąmonė viską aiškina mitais, padavimais ar pan. O mentalinei sąmonei jau reikia logiškai pagrįsto paaiškinimo. Nerasdama logiškai pagrįsto atsakymo mentalinė sąmonė pamažu atmeta, pamiršta ar sulaužo paprotį, apeigą, ritualą. Mentalinė sąmonė pasaulį ir vientisą būtį suskaldė į atskiras dalis, sritis ir pan. Kai kas tapo aiškiau, o kai kas pasidarė visai nebeaišku ir buvo paneigta. Integralinė sąmonė, priešingai mentalinei, jau bando apjungti suskaldytą pasaulį į vientisą vienovę.  

Galima sakyti, jog mūsų protėviai savo žinojimą išreiškė papročiais ir apeigomis, o mes, racionaliai mąstantys, savo žinias išreiškiame mokslinėmis teorijomis. Mes jau gyvename loginio mąstymo suskaldytame pasaulyje, o senųjų kultūrų žmonės gyveno giliu visumos suvokimu, neapibrėžtu ir simboliniu žinojimu.

Simbolinė papročių prasmė

Senieji papročiai ir apeigos dažniausiai yra simboliniai. Simboliai yra vaizdinio mąstymo arba pasąmonės kalba. Mūsų protėviai simbolius suvokdavo žymiai geriau nei mes. Simbolis yra pažinimas palyginant, panašumo būdu. Geras vaizdinio, simbolinio mąstymo pavyzdys yra mįslės, patarlės, priežodžiai, pasakos. Šiuolaikinis žmogus, galima sakyti, pamiršo priežodžius ir mįsles, nes jiems sukurti reikia vaizdinio-simbolinio mąstymo. Kai kurių patarlių šiuolaikinis žmogus net nebesuvokia. Vaikai mįsles vis dar mėgsta, jie geriau supranta ir senuosius papročius. Vaikų mąstymas yra panašesnis į pirmykštį mąstymą, nes kiekvienas žmogus augdamas praeina visas žmonijos sąmonės vystymosi pakopas.  

Simbolis visada yra daugiaprasmis. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo ženklo, kurio prasmė yra tik viena ir visada aiški. Pvz., pagal seną paprotį parduodant žemę įteikiamas velėnos gabalas. Velėna šiuo atveju yra parduodamos žemės ženklas, bet ne simbolis. Ženklas apie žymimą daiktą pasako viską, o simbolis visada reiškia, kad parinktas vaizdinys (simbolis) išreiškia tik sąlyginai žinomą reiškinį ar dalyką. Kitaip sakant, simbolio atveju visada turime reikalą su didesne ar mažesne nežinomybe, nes jis yra daugiaprasmis. Ir atvirkščiai: tą patį dalyką gali simbolizuoti iš pirmo žvilgsnio gana skirtingos apeigos.  

Simbolis yra gyvas ženklas. Ženklas yra kažkas jau negyva. O tai, kas gyva, visad auga, vystosi ir pateikia netikėtumų. Simbolis yra gyvybingas tik tada, kai jis yra nėščias savo prasme. Tai reiškia, kad simbolis yra paslaptis, ir iš jo galime sužinoti tai, ko nežinome. Simbolis tą nežinomą prasmę gimdo mumyse. Kitaip sakant, simbolis veikia žmogų psichologiškai ir dvasiškai. Kai tik mes sužinome, kas slypi už simbolio, šis miršta, t. y. simbolis tampa ženklu.

Mitologizacija arba esmės ir formos ryšys

Kalendorines lietuvių ir kitų tautų šventes pradėjo tyrinėti jau mentalinės sąmonės žmonės. Šventės buvo tyrinėjamos atskirai ir dalimis, nuotrupomis. O juk jos buvo kurtos gyvybinių ryšių vieningumą suvokiančios maginės sąmonės, arba, pasak L. Levi-Briulio, žmogaus, kuris mistiškai dalyvavo visuotiniame gyvybės ritmo alsavime. Tyrinėjant būtina aprėpti visas kalendorines šventes. V. Propas bene pirmasis tyrinėdamas slavų kalendorines šventes pastebėjo ryškų svarbiausiųjų metinių švenčių panašumą. Ankstesni tyrinėtojai to panašumo nepastebėjo ar neįvertino. Tuo tarpu švenčių panašumo reikšmė, pasak V. Propo, labai didelė. Toks pats panašumas matyti ir lietuvių kalendorinėse šventėse. Pvz., šiaudinės iškamšos deginimas ar apeigos su šiaudais, laistymasis vandeniu ar apeigos su vandeniu, mirusiųjų pagerbimas, laužo kūrenimas, vienokie ar kitokie burtai buvo visose pagrindinėse šventėse. Galima tvirtinti, jog pagrindinės apeigos vienokiu ar kitokiu pavidalu pasikartodavo Rasos, Ilgių (Vėlinių), Kalėdų, Užgavėnių (Velykų) šventėse.  

V. Propas knygoje “Agrarinės rusų šventės” atskleidė mitologizacijos arba esmės įsivilkimo į vis sudėtingesnes formas eigą. Pasak V. Propo, iškamšos, dažniausiai padarytos iš šiaudų, naikinimas, skandinant, deginant arba suplėšant ją į gabalus yra viena iš svarbiausiųjų visų švenčių apeigų. Tyrinėjimui kliudo įvairūs tos pačios naikinamos iškamšos pavadinimai: Umrun, Maslenica, Kupala, Marena, Ivan, Kostroma, Jaryla, Rusalka, Kukuška, Kuzma-Demjan. Kalendorinėse lietuvių šventėse pastebimas tas pats dėsningumas. Naikinama iškamša vadinama More, Mara, Katre, Blukiu, Kupole, Gavėnu. Pasirodo, kad vardai apeigoms įtakos neturi. Su visomis iškamšomis, kaip jos besivadintų, atliekama ta pati naikinimo skandinant, deginant arba suplėšant apeiga. Jeigu iškamšos vietoj būna apsirėdęs asmuo (pvz., rusų Rusalka ar lietuvių Gavėnas), tada atliekama išvarymo apeiga.  

Kultūrų istorijoje gerai žinomi mirštantys (žudomi) ir prisikeliantys dievai: Oziris Egipte, Atis Frigijoje, Tamuzas Babilone, Adonis Graikijoje ir kiti. Po jų mirties vykdavo prisikėlimo apeigos. Nužudyti dievai po prisikėlimo būdavo džiaugsmingai sutinkami. Senovės mituose atpasakojama jų “kančios” istorija. D. Freizeris mirštančio ir prisikeliančio dievo mitą tiesmukai pritaikė ir Vakarų Europos tautų kalendorinėms šventėms. Tačiau ar slavų šventėse, klausia V. Propas, yra dievų prisikėlimas? Nėra. Klauskime ir mes: ar yra lietuvių kalendorinėse šventėse dievybių prisikėlimas? Atsakymas tas pats – nėra. Senovinės civilizacijos šalyse – Egipte, Babilone ir kitur – buvo rodoma prisikėlusio dievo statula. Baltų ir slavų šventėse dievų prisikėlimo nebūdavo. Tiksliau, jis yra, bet kitoks – prisikelia ar, geriau, gimsta kažkas nauja. Iškamšos naikinimą galėdavo pakeisti, pvz., grūdų bėrimas, ar duonos užkasimas į žemę.  

Iš viso to seka išvada, kad baltų ir slavų šventėse įvairiais vardais vadintos iškamšos ar persirengę asmenys – ne dievybės. V. Propas jas vadina polubožestva (pusiaudieviai). Pačios aptariamosios šventės yra senesnės už Egipte ar Babilone buvusias šventes. Jos siekia tuos laikus, kai buvo daug esmės ir mažai formos. Kad baltų-slavų iškamšos ir senųjų civilizacijų dievai turi tą pačią kilmę, t.y. kilę iš tos pačios esmės, rodo, pvz., tai, kad į molį, iš kurio būdavo lipdoma prisikėlusio Ozirio statula, primaišydavo grūdų. Grūdai sudygdavo ir prisikėlimo šventėje buvo rodoma želmenimis pasipuošusi Ozirio statula.  

Apmąstant visa tai, galima pamatyti, kaip esmė vis labiau pridengiama forma. Gryna esmė nepastebima. Ji reiškiasi per įvairius pavidalus ir formas. Pirmiausia atsirado pirminės, pačios paprasčiausios formos. Iš pirminių formų atsiranda antrinės, jau sudėtingesnės formos, iš antrinių – tretinės, dar sudėtingesnės ir t.t. Ir taip pamažu forma užgožia esmę. Šį vyksmą pastebėjo senovės kiniečiai ir išreiškė jį tokiu posakiu: “Pradžioje buvo Dao (Esmė). Pametus Dao (Esmę) atsiranda dorybė. Pametus dorybę atsiranda žmogaus meilė. Pamiršus žmogaus meilę atsiranda teisingumas (pareigos). Pamiršus teisingumą (pareigą) atsiranda ritualas. Ritualas jau yra pasitikėjimo nebuvimo požymis”. Pratęskime: ritualas virsta rutina, kuri visiškai užslopina esmę. Užslopinta esmė nebegaivina formų. Formos sustabarėja ir tada sudėtingos, gražios, bet nebegyvybingos formos miršta ir pamažu irsta, kad išlaisvintų esmę. Ir taip vyksmas, kurį taipogi galima vadinti virsmu, prasideda iš naujo.  

Iškamšos arba senos formos naikinimo pirminiai pavidalai buvo tokie: grūdų bėrimas, kiaušinio lukštų sėjant išmėtymas, duonos užkasimas, senų daiktų ar šiaudų deginimas, indų daužymas ir apeiginiai valgiai (šutinti grūdai, duona, kiaušiniai, sūris, kisielius). Iškamšos darymas ir jos naikinimas jau yra antrinė forma. Tretinė forma – iškamša gauna vardą, kuris iš pradžių būna bendrinis, pvz., mara, t. y. tai, kas turi mirti. Pamažu vardas tampa tikriniu, iškamša tampa dievybe ir sunaikinta prikeliama – tai ketvirtoji forma. Baltų-slavų iškamšos arba, kaip jas vadina mitologai, “dievybės” negarbinamos. Jos prisimenamos tik švenčių išvakarėse. Neretai tariamos “dievybės” pavadinimas yra ir šventės pavadinimas pvz., Kupolė, (Jaryla, Maslenica, – sl.). Tą gerai suprato ankstesnieji, iš liaudies kilę papročių užrašinėtojai, pvz., A. Sacharovas rašė: “Stebina mūsų mokytų mitologų (mifografov) keistenybės, kurie Jarylą priskyrė slavų-rusų dievybėms. /…/ Jaryla yra šventės pavadinimas”.  

Kai dievybės pradedamos garbinti ir joms statomos šventyklos, o jų atvaizdai daromi jau nebe iš šiaudų, bet iš tvirtos medžiagos, – tai penktoji formos sudėtingumo pakopa, kurią pastebime senovės civilizacijose.

Pasikartojantis senų formų suirimas

Prieš du tūkstančius metų krikščionybė suardė gražias, sudėtingas, tačiau nebegyvas senųjų civilizacijų penktos pakopos formas. Kristus išlaisvino gyvybingąją esmę. Jo skelbtame mokyme – Evangelijose nėra jokių ritualų, jokios formos. Esmė perteikta gyvu žodžiu ir simboliniais, daugiaprasmiais palyginimais, kurie yra vienodai suprantami visų laikų ir kultūrų žmonėms. Galima sakyti, kad Dievas nuo šventyklų altorių buvo nukeltas ar nužengė į žmonių tarpą. Kitaip sakant, pirmaisiais krikščionybės amžiais išlaisvintoji esmė gyvybingai reiškėsi, prisidengusi tik minimaliomis, pirminėmis formomis. Pirmieji krikščionys šventė tik dvi metines šventes: Velykas ir Sekmines. Laikui bėgant gausėjo apeigų, formos tapo sudėtingesnėmis ir Kristus pamažu buvo užkeltas ant altorių. Ant altorių buvo užkelti ir šventieji, o teologija darėsi vis sudėtingesnė.  

Tokią krikščionybę, su užgožta esme (kuri krikščioniškai vadinama Šventąja Dvasia) ir labai sudėtingomis formomis, randame mes, XX a. gyventojai. Dalis žmonių, o ypač gimusieji XX a. pabaigoje, jau nenori garbinti, tegu ir auksiniame altoriuje uždaryto Kristaus. Jie laužo senas, nebegyvybingas tradicijas, nukelia Kristų ir šventuosius nuo altoriaus, kviečia šventąją Dvasią į savo tarpą ir pasitiki jos gyvybingu veikimu. Dievas vis labiau apsigyvena mūsų tarpe, vis dažniau pradedame matyti Dievą kitame žmoguje, vis labiau jaučiame Dvasios veikimą arba gyvybingąją esmę. Tačiau, kad taip įvyktų privalome, kaip toji negyvybinga iškamša – morė, atsiduoti šventosios Dvasios veikimui, leistis sunaikinami ir prisikelti su nauju, jau kitokiu suvokimu.  

Tai, ką daro kai kurios krikščionių (pvz., charizminio atsinaujinimo) grupės, yra labai panašu į senovines kalendorines šventes. Skiriasi tik atsinaujinimo arba virsmo stiprumo laipsnis. Ar suprasime tą atsinaujinimo vyksmą, kuris vyksta visose gyvenimo srityse? Priimsime jį ar priešinsimės? Kad žmogus galėtų pasitikėdamas priimti perkeitimą, jis turi tikėti bei pasitikėti ir šiek tiek žinoti. Vienas iš būdų įžvelgti šiuolaikinių įvykių prasmę yra atsigręžimas į praeitį ir praeityje buvusių įvykių suvokimas. Iš tiesų viskas kartojasi, kaip sako Pamokslininkas: “Nieko naujo neatsiranda po saule, kas buvo, tas vėl bus, kas buvo daryta, tas vėl bus daroma” (Koh 1, 9). Todėl grįžtame prie kalendorinių švenčių, kurių esmės suvokimas padės mums labiau pasitikėti tuo, kas vyksta ir nesipriešinti gaivinančiam šventosios Dvasios veikimui.

Virsmas – senųjų švenčių pagrindas

Jau minėjome, kad visose didžiosiose kalendorinėse šventėse iškamša, kupolės puokštė ar kas nors kita būdavo sunaikinama. Ir toji iškamša nebeatgimdavo buvusiu pavidalu; o tai reiškia, kad įvyko perkeičiantis virsmas, kuris nuolat pasikartoja gamtoje. Virsmas arba pasikeitimas žmoguje išoriškai sunkiai pastebimas, o gamtoje jis matomas aiškiau. Augalija po metinių švenčių – virsmo tampa visai kitokia, pvz., grūdas virsta želmeniu ir todėl akivaizdu, kad nėra prasmės prikeldinti sunaikintąją iškamšą. Ji mirė ir pamažu atsiranda kažkas nauja. Aišku, kalendorinėse šventėse yra ir paprastesnių, buitiškesnių dalykų (vaišės, linksmybės, derlumo ir vaisingumo skatinimas), tačiau svarbiausias lieka būties tėkmės suvokimas – virsmas, kuris dažniausiai lieka neišreikštas. Mūsų uždavinys yra pajausti ir išlaisvinti esmę iš jau nebegyvybingų senų formų.

Kalendorinės šventės ir žmogaus amžius

Kalendorinės šventės yra susiję su žmogaus amžiumi arba jo gyvenimo tėkme. Latvių tautosakos rinkėjas ir tvarkytojas K.Baronas, kurį latviai vadina dainų tėvu, amžių, t. y. žmogaus gyvenimo eigą padarė dainyno tvarkymo pagrindu. Tūkstančiais dainų baltai apdainavo žmogaus amžiaus tėkmę. “Nei slavai, nei germanai, mūsų artimiausieji kaimynai, rašo E. Brastinis, neturi vykusio atitikmens mūsų amžiui. Jie ir nėra amžiaus jautę taip šventai, kaip mes. Šiame pasaulyje niekas negali būti žmogui svarbesnis ir vertingesnis už jo amžių. Latvių žodis mūžs (mūds), reiškiantis amžių giminingas su lotynų mūto, mutatio ‘keistis, mainytis, pakeitimas’, jam atliepia latvių mūdigs ‘judrus’. Amžius iš tiesų yra pasikeitimų virtinė laiko tekmėje. Nesunkiai matyti, kad lietuviški žodžiai mainytis, mudrus ‘šaunus, guvus, žvalus’, mudrinti ir latviškas mudrs ‘mudrus’ yra giminingi latviškajam mūžs (mūds) ir lotyniškajam mūto. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su mainymusi, pasikeitimais. Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ) randame jau nebevartojamus veiksmažodžius amžiauti, amžinauti, o veiksmažodžiai mūžinėti, mūžyti, mužoti, mužtis yra bendrašakniai su latvių žodžiu mūžs ‘amžius’. Latvių ketureiliuose atsispindi žmogaus santykis su amžiumi:  „Kurią dirvą išariau, / Tą įleidau rudenin, / Kurią dieną nugyvenau, / Tą įleidau amželin.” / “Daug dienelių amžely: / Viena tokia, kita šitokia, / Viena meiliai palydėta, / Kita graudžiai apraudota.”  

Visos yra svarbios žmogaus gyvenimo dienos, tačiau trys iš jų yra svarbiausios:  „Aš per savąjį amželį / Triskart alų padariau: / Gimdamas, mirdamas, / Mergužėlę vesdamas”.  

Šios trys dienos yra svarbiausios ir gamtos metinių pasikeitimų virtinėje. Kalendorinės šventės švelniai atspindi didžiuosius žmogaus gyvenimo pasikeitimus – virsmus.

Rėdos ratas

Gyvendami gamtos ritmu senųjų Lietuvos girių gyventojai jautė kasmet besikartojantį gyvybinių gamtos ir būties galių bangavimą. Tai, ką šių dienų mentalinės sąmonės, tačiau visumos jausmą praradęs žmogus laiko negyvomis ir aklomis gamtos jėgomis, mūsų protėviams buvo gyvybingas ir sąmoningas kūrybinių galių pasireiškimas. Jie, pasak J. Gebserio, turėjo maginę ar mitinę sąmonę, kurią būtų galima pavadinti dvasine rega ir klausa. Švenčių apeigos nebuvo gamtos reiškinių ar dievybių (svetimšalių ar mitologų pramanytų) garbinimas, bet natūralus, pusiau suvoktas, o gal ir sąmoningas žmogaus gyvybinių galių suderinimas su pakylančiomis ir atgimstančiomis Visumos galiomis, su nuolatiniu Amžinosios Kūrybos vyksmu.  

Natūralu, kad protėvių, kurie gyveno augalo pasaulyje – giriose ir buvo prisitaikę prie gamtos ritmo, kalendorinių švenčių ciklas sutapo su regimąja išraiška – augalo vegetaciniu ciklu.

Galėtume klausti, kodėl centrinė lietuvių šventė Rasa švenčiama birželio pabaigoje, ilgiausią vasaros naktį. Dažniausiai šios šventės šventimo laikas siejamas su vasarovydžio naktimi. Tačiau yra kita, gilesnė ir sunkiau pastebima priežastis. Rasa švenčiama rasojant rugiams arba kai augmenija pasiekia didžiausio suvešėjimo tašką – kupą arba brandą. Tuomet gamta kupina didžiausios gyvybinės galios. Augalas subrendęs tiek, kad gali pradėti naują gyvybę. Branda – tai didžiulės įtampos atsirasti, rasties metas. Tą šventę “šventino minavonei įkūrimo arba sutvėrimo šios pasaulės ir visos šeimynos” (S. Daukantas).  

Brandos motyvas įrašytas ir vieno iš pagrindinių šventės ženklų – Kupolės – pavadinime. Jis tapo netgi Rasos šventės sinonimu – Kupolė, Kupolinės (nuo ‘kupti’, ‘kupėti’, t.y. vešliai augti; ‘kupa’ – pats vešlumas). Bet aukščiausias brandos taškas – kupa tuo pačiu yra ir slenkstis iš gyvėjimo į apmirimą. Išoriškai tai sunkiai pastebima, tačiau įvyksta esminis lūžis: kupoje apvaisintos augmenijos gyvėjimo kreivė palinksta myriop.  

Perkopusi dangaus skliaute aukščiausią tašką saulė vis mažiau šviesos siunčia žemei, o augalas brandina užmegztą vaisių. Vis labiau įsigalioja esmės virsmo formulė nokti-nykti. Artėja rudeninis vasaros virsmas į žiemą. Po keturių mėnesių švenčiamos mirties motyvu dvelkiančios ILGĖS. Gamta išgyvena kritinį laikotarpį – virsmą iš gyvybingos ir žalios vasaros į baltų žiemos sapnų rimtį. Įsigalioja formos virsmo dėsningumas mirti – rimti. Ilgės yra vartai į marõs pasaulį, kur paliegę, pasiligoję būties šešėliai ilgisi būtosios saulės šviesos, ilgisi gajõs, gaivesio. 

Perėjusi į maros sritį, gyvybės kreivė vis dar leidžiasi žemyn iki žiemos saulėgrąžos, kuri yra priešprieša aukščiausiam gyvybės suklestėjimui – kupai. Tamsa vis tirštėja, pasaulis smenga pragarmėn, kol didysis Rėdos ratas pasiekia žemiausiąjį tašką (žr. brėž.). Tai Kalėdos didžiausio gamtos nusikalėjimo, nuovargio taškas, maros pergalės valanda. Tačiau Kalėdos ir vilties pradžia. Įvyksta lūžis, peržengiamas slenkstis (kūsti-kusti) iš liesėjimo į gyvėjimą – atkutimą. Palyginkime Kalėdų išvakarių pavadinimus: kūčios, kūčia (dzūkiškai) ir kūtys, kūtų vakaras (žemaitiškai). Būtent Kūčių vakarą įvyksta didysis lūžis – aukštyn, į šviesą, į viltį.  

Po Kalėdų saulė vis ilgiau užsibūna danguje, o gyvybės kreivė pamažu pradeda kilti aukštyn. Po storu balto sniego patalu bunda gyvybinės gamtos galios. Artėja pavasarinis žiemos virsmas į vasarą. Pakrypsta rogių vėžė patižusiame sniege, sprogsta balti, pūkuoti žilvičio katinėliai, kalasi pirmieji daigeliai, gyvūnijos pasaulis pasipildo nauja gyvybe. Tai metas, kai švenčiamos atbudimo, atsigavimo ir gimimo šventės Užgavėnės ir Velykos. Pradeda veikti formos virsmo formulė gimti-migti.  

Pirmuosius pavasario daigelius pakeis smaragdinė pavasario žaluma, kuri vis aukščiau saulei kopiant dangaus skliautu, kaups gyvybines galias naujam gyvybės pradėjimui. Gyvybės ratas sukasi toliau. 

“Dvejopai saulė teka: / Teka kalne, teka slėny, / Dvejopas mano amželis / Su šia viena sielužėle” (latvių tautosaka).

Kalendorinių švenčių forma ir esmė

Gamtos ir augalijos vegetacinio ciklo lūžio, kaitos (kritiniai) taškai sudaro senųjų lietuvių švenčių pagrindą ir sąrangą. Tačiau švenčių esmėje glūdi svarbiausių žmogiškosios būties įvykių išgyvenimas metafizinėje plotmėje. Atitinkamus kritinius gyvenimo tarpsnius išgyvena ir žmogus. Tai pagrindiniai žmogaus gyvenimo įvykiai – virsmai: gimimas-krikštynos, vestuvės ir mirtis-lydėtuvės. Latvių ketureilis apie šias dienas sako taip:  “Visos mano dienos aiškios, / Trys dienužės man neaiškios: / Gimstamoji, mirštamoji /Ir už vyro leidžiamoji.”  

Ruošimasis šiems svarbiems žmogaus gyvenimo įvykiams, apeiginis jų išgyvenimas sudarė esminį senųjų švenčių turinį ir suteikdavo joms sakralumą. Kitaip sakant, švenčių centre buvo ne gamtos galios ar buitiniai žmogaus rūpesčiai (derlumas, vaisingumas ir pan.), bet amžinosios sakraliosios žmogaus būties užduotys. Antraip šventės nebūtų buvusios šventos.  

Šventinė nuotaika kuriama išėjimu iš kasdieninės buities, nusiskaistinimu. Įprastinio gyvenimo tėkmės pakeitimas pažymimas ir apeigomis. Išeinant iš kasdieninės buitinės – ūkinės (profaninės) laiko tėkmės į šventą (sakralią) šventės erdvę žengiama pro vartus. Tačiau tai tėra simbolinė išraiška to nuskaistėjimo, kuris turėtų vykti žmogaus sieloje. Senojo Lietuvos kaimo žmonės didžiąsias šventes pasitikdavo kurdami Romuvą savo širdyse: švenčių išvakarėse būdavo prašoma artimųjų bei kaimynų atleidimo. Tik palikus visas kasdieninio gyvenimo nuoskaudas, nuskaistėjusia širdimi tampame vertais įžengti pro vartus į sakralią šventės erdvę, į tą aplinką ir nuotaiką, kuri sklinda iš šventės dalyvių širdžių.  

Lietuvių šventėse žiūrovų nebūdavo. Jų neturėtų būti ir šiandien. Žiūrovai dalyvauja ten, kur daug formos: apeigų, ritualų. Jeigu šventėje reiškiasi gyvybingoji esmė, žiūrovai tampa šventės dalyviais. 

Kiekvienas šventės dalyvis yra tarsi mikropasaulis, kuriame telpa ir vyksta šventės misterija, pakylėjanti žmogų prie amžinųjų būties dalykų, atstatanti ryšį su Aukščiausiuoju bei kasdieninės skubos suardytą vidinę darną. Blėstant visumos ir šventumo nuojautai, į pirmą vietą iškyla profaninis – derlumo, vaisingumo lygmuo, labiausiai etnografų ištyrinėtas ir išryškintas. Nusakralėjusioje ir esmę praradusioje šventėje šventumą pakeičia pramoginiai dalykai. Irsta šventės darna ir tvarka. Šventė tampa tuščiu laiko užpildymu, smagiu laiko praleidimu ar net orgija.  

Profanine prasme šventė yra kasdienybės pertrauka, įprastinės veiklos nutraukimas. Tuomet nuolatinėje dienų tėkmėje atsiranda tuštuma – ‘porožnest’, ‘prazdnost’, davusi pagrindą rusiškam šventės pavadinimui ‘prazdnik’. Atsiradusi tuštuma (prazdnost) užpildoma. Nuo “užpildo” kokybės priklauso šventės šventumas ir jos poveikis žmogui.

Iš leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė”, 1999