Kūčių papročiai

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai saulės virsmo taškas – saulėgrįža. Kūčios – tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas. Iš gruodžio 21-osios į 22-ąją Saulės centras pereina per ekliptikos tašką, esantį toliausiai nuo Dangaus pusiaujo, o po trijų dienų jau bent truputį pailgėja šviesusis paros metas.

Yra keli Kūčių pavadinimo kilmės variantai:

• “Kūčia” – per slavus iš graikų pasiskolintas žodis. Tai liudija tą pačią reikšmę turintys žodžiai – rusų “kutja”, baltarusių “kucia”, graikų “kukia”. Tai patiekalas – įvairių virtų grūdų mišinys su aguonomis ir medumi.

• “Kūčia” – kildinama iš žodžio kūtė, reiškiančio patalpą, kurioje gimė Jėzus Kristus. pats žodis “kūtė” kildinamas iš prūsiško žodžio kūtis ir sieja su vokiečių žemaičių (viduriečių) “kote” ar “kotte” – „pašiūrė, tvartas”.

• “Kūčia” galėtų būti kilęs iš lenkų kalbos žodžio “kuc” – kuolas. Seniau tą dieną samdiniai baigdavo tarnauti metus, o šeimininkai atminimui į lubų balkį įkaldavo medinį kuolą. Kiek metų ištarnauta, tiek lubose atsirasdavo kuolų…

Kūčių prasmę geriau išreiškia apeiginio Kūčių valgio sudėtis ir jo pavadinimas kūčia. “Svarbiausias Kūčių valgis – kūčia. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių”; “Be kūčios nėra Kūčių”, – sakydavo senesni žmonės. Šitą patiekalą ir tokį patį Kalėdų išvakarių pavadinimą sutinkame ir kitose indoeuropiečių tautose: kutja (rus.), kucia (balt.), kucija (lenk.), kukkia (graik.). Grūdai, t. y. sėklos, iš kurių susideda pagrindinis Kūčių valgis kūčia, simboliškai vienu metu išreiškia sunykimą, mirtį, kūtimą (kūsti) ir gimimą, prisikėlimą, atkutimą (kusti) naujam Rėdos ratui: daigas dygdamas daigoja grūdą.

Kūčioms dar kepdavo tešlinius gaidžiukus, viščiukus, paukščiukus, kuriuos vadino viščiukais, kiškučius. Tai sotaus pavasario simbolis.

Svarbus darbas – pagaminti miešimą (dzūkai dar kartais jį vadina meškos pienu). Vyrai terlėje su grūstuvu gerai sugrūda aguonas. Moterims belieka užpilti virintu vandeniu ir, pridėjus medaus arba cukraus, išmaišyti. Miešimu užpilami kūčiukai.

Neapsieita ir be kisieliaus. Raudonas – dažniausiai spanguolinis. Bet svarbiausias yra baltas avižinis. Žemaičiai Kūčioms iki šių dienų verda cibulynę (sriubalynė, sriūbalas, rasalynė). Silkė arba silkės galvos dedamos ant žarijų arba suvyniotos į popierių tik apkasamos karštais pelenais. Kai iškepa, sutrinama su svogūnais, raugintais burokais, praskiedžiama virintu vandeniu, įdedama pipirų, acto. Valgoma su bulvėmis.

Šiaurės Lietuvoje populiarus buvęs pasninko patiekalas žilginis. Grūstuvėje sugrūstos kanapių sėklos užpilamos vandeniu, gerai išmaišoma ir dedama ant ugnies. Užvirus įdedama svogūno, druskos ir vėl maišoma. Į kisielių panaši masė valgoma su šutintomis bulvėmis.

Retas aukštaitis Kūčių vakarą apsieina be šutintų kviečių, kuriuos maišo su medumi, be barščių su „auselėmis” (tai grybais įdaryti virtinukai burokėlių nuovire).

Ant stalo dažniausiai būdavo 12 arba 9, 13 patiekalų. Skaičius dvylika aiškinamas 12 Kristaus apaštalų buvimu arba tuo, kad metai turi 12 mėnesių ir kiekvienam jų skirta po atskirą patiekalą.

Baigus gaminti maistą buvo būtina švariai iššluoti gryčią, persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Pastalėn daug kur būdavo pametamas rugių pėdas ir pavalkai. Taip pasitvarkius, ant stalo dedami valgiai ir tiek šaukštų, kiek namuose yra šeimos narių.

Tiesa, kūčių dieną jokie sunkūs darbai nedirbami: moterys tvarko namus, šveičia sienas, grindis, stalus, suolus, ruošia maistą, vyrai parūpina pašaro gyvuliams, tvarko kiemą, kūrena pirtį, merginos puošia namus šiaudiniais paukštukais, žvaigždėmis, sodais. Taip pat laikomasi sauso pasninko. Tad patiekalai gaminami be mėsos, negalima kiaušinių bei pieno produktų. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Iki vakaro visi stengėsi atiduoti visas skolas.

Dar draudžiama:

– dirbti darbus susijusius su sukimo veiksmu (tarkim, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis.
– negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves;

– verpti – viesulas stogą nuneš;
– malti, malkų skaldyti,
– kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms.

Taip pat vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus.

Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Per vakarienę būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Valgių mirusiesiems dėdavo ne tik ant Kūčių stalo. Po stalu dėdavo duonos ir druskos, krosnies priekaktyje “garsvytniko”. Valkininkų apyl. per petį į kertę prie lango nuliedavo aguonpienio. Kitur lėkštę su valgiais statydavo ant palangės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos nario likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį.

Buvo pasakojama, kad Kūčių naktį, kaip ir Rasos šventės naktį, raganos iš visų kaminų sujodavę ant šluotų į vieną vietą ir keldavę puotas, linksmindavęsi, prie ekečių vanodavęsi arba ant tuščių avilių jodavę į žirnių šalį. Žemaičiai XIX a. viduryje sakydavo, kad Kūčių vakare, sutemus, piktųjų dvasių esąs pilnas oras, tada raganos ir raganiai ypač galingi. Raganos, kaip ir vasarvidžio naktį, stengdavęsi pakenkti karvėms, apkerėdavę jas, kad atimtų pieną, todėl gaspadoriai su bernais saugodavo gyvulius, budėdavo, o rakto skylutes, kad pro jas neįlįstų ragana, peržegnodavo. Rokiškėnai, saugodami namus ir turtą nuo pavojų, Kūčių vakare durų slenksčiuose ir duryse geležimi įdegindavo kryžius. Linkavo apyl., saugodamas, kad raganos neslogintų galvijų ir iš karvių neatimtų pieno, šeimininkas po Kūčių vakarienės nueidavo į tvartus ir su ąžuoline lazda perbraukdavo galvijams per nugaras, o lazdą palikdavo tvarte.

Rokiškėnai darydavo tam tikrą apsauginį kalėdinį gėrimą ‘šermukšnyną’. Sakydavo, kad kur nors einant, reikia turėti šventintą žvakę. Bielionių apyl. su žvake vaikščiojo po kambarius, tvartą ir kluoną, kad piktoji dvasia per metus nieko blogo nepadarytų. Po stogo šelmeniu pakišdavo kalėdaitį piktosioms dvasioms nubaidyti, o nakčiai ant stalo palikdavo naują lininį rankšluostį ir kryželį. Dar šio šimtmečio pradžioje Kūčių naktį, kad raganos nesukeistų kūdikių, jų lopšius apsupdavo paklodėmis.

Panašūs papročiai buvo ir kituose kraštuose. Pavyzdžiui, Graikijoje gatvėse būdavo kūrenami apsauginiai laužai, o daugelyje kaimų nuo Kalėdų iki Trijų karalių naktį į lauką eidavo tik su žvake ar deglu.

Kaip ir ieškant paparčio žiedo, taip ir Kūčių naktį, apsaugai nuo blogųjų jėgų brėžiamas ratas apie save arba stojamasi į ilgo rožančiaus vidurį. Ratas – tai atskyrimas, vienuma, teigianti, kad žmogus virsmą praeiti privalo asmeniškai, vienas. Paparčio žiedo ieškotojas dar gaubdavosi paklode, kuri paryškindavo atsiribojimo įspūdį.

Nuotaka, numirėlis ir gimęs kūdikis (minėtų svarbiausiųjų žmogaus gyvenimo virsmų pagrindiniai veikėjai) taipogi būdavo gaubiami paklode.

Naudotoje etnografinėje medžiagoje gaubimą paklode kalėdiniame virsme radome tik Serbijoje, kur paklode būdavo apgaubiamas pirmasis lankytojas.

Pati virsmo kulminacija, Kūčių naktis praleidžiama budint: po vakarienės laiką leisdavo melsdamiesi ir rengdamiesi Bernelių mišioms. Budėjimo, o kartu ir apsauginę paskirtį atlikdavo visą laiką deganti šventinė ugnis. Toji ugnis degdavo krosnyje, arba visą Kūčių naktį degdavo šventinis žiburys. Išlikęs paprotys per tarpušventį – nuo Kalėdų iki Trijų Karalių – negesinti nuodėgulių rodo, jog anksčiau šventinė ugnis būdavo kūrenama visą tarpušventį.

Graikijoje ir pietinių slavų kraštuose šventinę ugnį per tarpušventį degindavo iki XX a. vidurio. Latvijoje Kalėdų vakare į ugniakurus dedamos didelės, storos trinkos, o kas iš jų lieka, saugojama ir užkuriama audros metu, esą taip nuvarant šalin perkūniją. Bulgarijoje šventinė ugnis degdavo visą tarpušventį – nuo gruodžio 20 d. iki sausio 6 d. Kūčios kai kuriose buvusios Jugoslavijos vietovėse buvo vadinamos ‘Badnj dan’, t. y. budėjimo diena (nuo apeiginės šventinės ugnies įkūrimui naudojamos pliauskos ‘badnjak’ pavadinimo). Slovėnijoje Kūčių naktį budėdavo šeimos galva. Matome, jog šventinės ugnies deginimo paprotys buvo plačiai indoeuropiečių tautose paplitęs paprotys, kuris ilgiausiai išliko pietinės Europos kraštuose. Tuose kraštuose šventinės ugnies įkūrimas ir deginimas – tai ištisas sudėtingas ritualas.

Apeiginės šventinės ugnies deginimas – tai esminės sąsajos su praeitimi arba būties nenutrūkstamumo simbolis. Vėliau ugnies deginimo paprotį išstūmė Vokietijoje atsiradęs eglutės puošimo paprotys. Tai ryšku pietinių slavų kraštuose, kur po II Pasaulinio karo chorvatai nustojo deginę šventinę ugnį ir vietoj to ėmė puošti eglutę, o šalia gyvenantys serbai dar tebedegindavo ugnį.

Šventinė eglutė su degančiomis žvakelėmis, pakeisdama šventinę ugnį perėmė ir jos paskirtį, todėl kalėdinė eglutė laikytina iki Trijų Karalių šventės.

Rasos šventės metu ieškoma paparčio žiedo, o jį radusieji įgyja visažinojimą – vydą. Kūčių nakties 12 val., t. y. kai pasiekiamas nulinis virsmo taškas, vanduo šuliniuose virsta vynu, žmogus supranta, ką kalba gyvuliai, o atsigėręs Kūčių naktį saldaus vandens, viską sužino, net gyvulių kalbą supranta.

Jeigu surasti paparčio žiedą ypač sunku, o suradus reikia dar jį ir išsaugoti – tik tada turėsi visažinystę visam laikui, – tai Kūčių naktį patirti visažinystę gali dažnas, tereikia sulaukti vidurnakčio. Tačiau tai tęsiasi labai trumpai, o tyčinis gyvulių kalbos klausymasis ar vandens, virtusio vynu, gėrimas baigiasi mirtimi. Pagal sakmių nurodymus, tyčia laukti negalima: “Kartą vienas vaikinas sėdėjo paprūdyje ir kas valandą vandenį ragavo: tik vieną sykį pasisėmęs atsigėrė: “Vynas!” – ištarė ir tuojau mirė. O jei netyčia atsitiktų tokią valandą pasemti ir atsigerti, tai nemirs. Sakė, vieną kartą pakeleivis pasėmė vandens iš upės arklius girdyti. Arkliai prunkščia ir negeria, žmogus žiūri ir mato – vanduo raudonas, ragauna – tikras vynas. Tas žmogus nenumirė dėl to, kad netyčiomis”.

Vasarvidžio naktį įgytoji vyda yra paties žmogaus dvasinių pastangų vaisius, o Kūčių naktyje, kaip visa pradžios, naujo ciklo gimimo taške, akimirkai tampa visiems prieinamas visažinojimas arba, kaip buvo sakoma, trumpam “atsiveria dangūs”. Tokiu būdu yra išreiškiama sena tiesa, kad pradžioje yra viskas. Pavyzdžiui, metų pradžioje yra visi metai, pasaulio pradžioje yra visas pasaulis

Viena iš labiausiai primirštų kalėdinių apeigų yra apeiginis prausimasis ir šlakstymasis vandeniu.

Būtina pasiruošimo Kūčioms dalis – prausimasis. Popiečiu kurdavo pirtį. Vakarėjant pirtys jau būdavo paruoštos maudytis. Suvalkijos dzūkai bei suvalkiečiai ir kitų Lietuvos vietų, kur nebuvo pirčių, gyventojai maudydavosi skalbimo kubiluose. Dauguma aukštaičių turėjo nuosavas sodybines pirtis, o neturintys eidavo maudytis pas kaimynus arba į bendras kaimo pirtis. Mažus vaikus dažniausiai maudydavo namuose, geldose arba kubiluose. Kubiluose maudydavosi paeiliui – pradedant kūdikiais, mažesniaisiais vaikais ir baigdavo didžiausiu. Mažus vaikus, kad muilui ėdant akis neverktų, maldydavo: “Kūčiose reikia praustis, kol vanduo liks saldus” arba “Maudysimės, kol vanduo liks saldus”.

Būtinybę praustis prieš Kalėdas aiškindavo įvairiai: “Nuplauna nuodėmes šių metų ir švarus laukia kitų, naujų”; “Švarus kūnas – švari siela”; jeigu nesimaudysi – “ėriukai bus margi, vilna negraži”.

Šio amžiaus pradžioje Kūčių dieną parėję iš pirties vyrai persirengdavo baltais drobiniais marškiniais, moterys – išeiginiais rūbais ir sakydavo: “Visus metus būsim švarūs”.