Kūčios – išsigelbėjimas nuo viską naikinančios vartojimo kultūros

Šv. Kalėdų išvakarėse visai šeimai susirenkant prie Kūčių stalo įsivyraujanti harmonija, ramybė ir susikaupimas itin sustiprina jos narių dvasinį ryšį, kuriu yra paremta visos tautos vienybė. Šiemet Seimui Kūčių dieną – gruodžio 24-ąją – paskelbus šventine diena yra dar labiau užtikrinamas lietuvių papročių ir tradicijų puoselėjimas bei grįžimas prie šeimos ir dvasinių vertybių.

Ketvirtadienį į naujienų agentūroje ELTA surengtą diskusiją «Kam lietuviui reikalingas Kūčių vakaras?» susirinkusieji vieningai sutarė, jog Kūčių vakaras užima ypatingą vietą tautos papročiuose, o ši tradicija lieka vienu iš nedaugelio veiksnių, dar galinčių pasipriešinti jokių kultūrinių ribų nepaisančios globalizacijos iššūkiams.

Vienas diskusijos dalyvių sociologijos prof. Romualdas Grigas pirmiausia pažymėjo, jog Kūčios – šeimos šventė, sustiprinanti jos narių dvasinius ryšius, o kiekviena šeima įneša svarų indėlį ir į visos tautos socialinį pagrindą, kuris leidžia tautai išlikti stipriai ir galinčiai atsispirti iš išorės jai kylančioms grėsmėms.

»Džiaugiuosi, kad mūsų Seimas turėjo valios ir politinio ryžto Kūčias pripažinti kaip deramai švenčiamą šventę. Tai rodo, kad vyksta kažkoks lūžis mūsų politiniame mąstyme. Juk jau buvome pasimetę ir atrodė, kad tautinės, religinės bei dvasinės vertybės atsidūrė kažkur nuošalyje. Globalizmas yra toks šių laikų reiškinys, kuris nepripažįsta jokių riboženklių nei kultūrose, nei tautose, nei valstybėse. Tad jeigu nėra stipraus socialinio pagrindo – šeimos, tai tas globalus negatyvas sklinda labai laisvai. Kūčios yra iš tikrųjų reikšmingos tuo, kad mes sustipriname socialinių santykių tinklus ir žmogaus individualią dvasinę poziciją, kuri gali gyventi savyje, nekreipdama dėmesio į tas grėsmes», – teigė R. Grigas.

Pranciškonas brolis Astijus aiškino, jog krikščioniškame mąstyme Kalėdų naktis ir jos laukimas yra būtent tas liturginis momentas, kuomet viskas vėl prasideda nuo pradžių, todėl ši šventė užima pačią svarbiausią vietą visoje krikščioniškoje kultūroje.

»Mūsų tautos religinio pagrindo šaknys yra labai tvirtos ir mus čia gali Europos Sąjunga ar kiti bandyti nukariauti, bet tos šaknys lieka nepajudinamos, ir labai svarbu, kad krikščionybė įsikultūrino į tuos senuosius mūsų papročius. Tačiau šiandien viena pati Bažnyčia jau nebeturi jėgos atsispirti viską apimančiai globalizacijai. Jeigu ateina žmogus parlamente ir pasako, kad jis yra už tradicinę šeimą, tai jis nebegali būti parlamento vadovas. Yra gražių krikščioniškų tradicijų ir gražių iniciatyvų, tačiau ar ta kultūra, kuri ateina dabar, argi ją neša Bažnyčia? Ją atneša būtent globalizmo šalininkai, kuriems nėra jokių vertybių, išskyrus dvi – valdžia ir pinigai», – sakė brolis Astijus.

Etnologas Libertas Klimka priminė, jog buvo metas, kai Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė, todėl jos papročių įtaka dar ir dabar akivaizdžiai jaučiama daugelyje senojo žemyno šalių.

»Šią šventę šiandien matau kaip pačią svarbiausią mūsų šeimoms ir mūsų tautai. Per Kūčias visi vaikai ir anūkai susirenka prie bendro stalo, o kitos tokios šventės kaip ir nebeliko. Reikia gi iš Dublino ar iš Oslo parskirsti. Kalėdų atostogos yra tas laikas, kada patogu atvykti namo, ir nepaisant to, tai yra labai svarbu», – teigė etnologas.

Baltų tradicijų puoselėtojo Jono Trinkūno aiškinimu, Kūčios lieka ta švente, kuri yra švenčiama pagrindinės tautos vertybės – šeimos pagrindu, o tokie susiėjimai ir susibūrimai visą laiką buvo patys svarbiausi senosiose lietuvių tradicijose.

»Kūčios yra ypatingos tuo, kad čia labai ryškiai matoma tai, jog prie Kūčių stalo susirenkanti šeima yra iš gyvųjų ir mirusiųjų. Šeima juk nėra tik ta, kuri šiuo metu yra, bet tą šeimą sudaro ir protėviai. Pagal senąsias tradicijas pagrindiniu patiekalu buvusi kūčia ir buvo maistas, skirtas vėlėms. Šita šventė yra visų gyvųjų ir mirusiųjų susiėjimo metas», – senąsias lietuvių tradicijas priminė J. Trikūnas.

Apie savo šeimą ištikusią tragediją 1944 m. Kūčių išvakarėse, kai sovietų kareiviai nužudė jos tėvą ir tris brolius, papasakojusi pedagogė Bronislava Palukaitienė tikino, jog per pačią didžiausią lietuvių tautos priespaudą sovietmečiu Kūčių tradicijos nebuvo pamintos, nors apie jų šventimą ir nebuvo galima garsiai pasakoti.

»Sovietmečiu šventė visi, nors ir nebuvo galima niekam sakyti, nes už tai laisvai galėjo ir iš darbo išmesti. Vaikai tą dieną į mokyklą atsinešdavo kūčiukų, o ir visi mokytojai švęsdavo nepaisydami nieko. Šią dieną svarbiausia, kad kartu būtų visa šeima. Nors dabar jau daug kas pasikeitė. Atsirado tokios vertybės, kokių anksčiau nebūdavo», – linkėdama ramios šventės ir visos šeimos susibūrimo sakė B. Palukaitienė.