Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus.

Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro. Kelias į besikuriantį Ramuvos judėjimą ėjo per siekimą pažinti ir apginti autentišką tautinę etninę kultūrą. Ieškota sąsajų su Vedų mitologija, Europos antika. Pirmąją ir antrąją Rasos šventes suorganizavo 1967 m. vasario 18 d. įsikūrusi Indijos bičiulių draugija, į kurią įėjo dalis Vilniaus universiteto filologijos profesorių ir studentų. Užkurtas pirmasis Rasos laužas senojoje Kernavėje daugelyje sielų įžiebė liepsną, kuri neleido sušalti sąstingio metais. „To net gerai nesuvokdami, mes ir mūsų kvietimą išgirdusieji tarsi savaime prisiglaudėme prie prabočių auginto medžio kamieno, pajutome dar tebepulsuojančią gyvasties gaivą, šokinėdami per apsilpusius Rasos nakties laužus, tarsi švarinomės, liepsnoms atidavėme sielą sunkinantį balastą. (…) Po visų nemiegotų Rasos naktų grįždavome ne nuvargę, o sustiprėję. Tą stiprėjimą jausdavome ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Įgytų jėgų prireikdavo kovai ne tik prieš persekiojimus, bet už visus laisvesnius saviraiškos būdus. Rasos laužų liepsna, senosios dainos, apeigos įsismelkė į dvasios vidų ir suteikė savotiško tvirtumo pojūtį.” (V. Bagdonavičius, Rasos ugnių kaitros prasmė, Ramuva, 1998 m.)

Rasos laužus sovietinė valdžia bandė užgesinti, bet nepavyko. Iš Kernavės piliakalnių jie plito po visą Lietuvą. Pasiekė ir Punską, bet čia reiškėsi ne tokia stipria sąsaja su praeitimi. Čia susiklostė ir kitokios sąlygos negu Lietuvoje. Nebuvo tokio didelio persekiojimo, tad ryšys su praeitimi dar ne taip labai nutrūkęs.

Šiemetinis Joninių susibūrimas Šilainėje parodė, kad reikia keisti arba šventės formą – rengti labiau stilizuotą, arba vietą – kad niekieno netrukdomi galėtų pajusti bendrumą tie, kurie susirinko šventę švęsti, o ne tik pabūti šalia.

Aldona VAICEKAUSKIENĖ

Viena didžiausių alaus daryklų ‘Utenos alus’ ir dešimtmetį švenčianti televizija TV3 pradeda pilietinę iniciatyvą, kuria siekiama, kad Joninės būtų paskelbta laisva diena. Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad pagal tautos nusiteikimą švęsti Joninės yra tarp populiariausių švenčių.

Pasak ‘Utenos alaus’ daryklos vadovo Arūno Lubio, ligi šiol visos šventės Lietuvoje švenčiamos šeimos rate ir palyginti retai būna linksmos. ‘Galima apgailestauti, bet skirtingai nuo kitų valstybių Lietuva vis dar neturi savo išskirtinės visą šalį apimančios šventinės nuotaikos dienos’, – sakė A.Lubys.

Jo teigimu, tautinį ir kultūrinį originalumą atspindinčią šventę turi kone visos pasaulio tautos. Ispanai švenčia tradicinę ‘pomidorų’ dieną, amerikiečiai – išpopuliarino ‘helovyną’, airiai su džiaugsmu pasitinka šv.Patriko dieną, Latvijoje įspūdingai pasitinkama vasaros šventė Lyguo, per kurią latvių turimos laisvos dienos nepavyko panaikinti net sovietų valdžiai. Estai per vasaros lygiadienį taip pat turi nedarbo dieną.

Viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Sprinter tyrimų“ šių metų balandžio mėnesį atlikta apklausa parodė, kad net 43,4 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog Joninės iš visų švenčių labiausiai tiktų būti nedarbo diena. Tyrimo duomenimis, ši šventė lietuvių laikoma linksmiausia metų diena po Kalėdų, Velykų ir Naujųjų metų. Pagal populiarumą ji kelis ar net dešimtis kartų lenkia nedarbo diena paskelbtas Žolines ir Gegužės pirmąją.

Pilietinė iniciatyva Jonines paskelbti laisva diena prasidės nuo TV3 ir ‘Utenos alaus’ akcijos, padėsiančios Lietuvos gyventojams pareikšti savo nuomonę.

***

Rasų naktį vidurnaktį reikia nueiti į mišką ir saugotis kad kas ten einant nepamatytų, šermukšnine lazda apie save apsibrėžti ratą ir kantriai laukti. Visokios baidyklės bandys tą žmogų gąsdinti ir išvaryti, bet jeigu šis nieko nebijos, tai sulauks pražįstant papartį. Paparčio žiedas leis žinoti visas pasaulio paslaptis, rasti paslėptus lobius ir suprasti gyvulių kalbą.