Joninės
Kaip šventė Jonines seniau? Kokia šios šventės prasmė? Dar XVI – XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadino vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX šimtmečio pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. sutapatinta su švento Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė. Todėl šios šventės dalyviai – jaunimas.
Šventės išvakarėse iš ganyklų ankščiau pargindavo gyvulius ir uždarydavo tvarte. Ant tvorų prieš tvarto duris prikaišiodavo dagių, dilgėlių arba tvarto duris apkaišiodavo šermukšnio šakomis, kad einančios pas gyvulius raganos susibadytų, išsigąstų šermukšnio (šermukšniui lietuvių tikėjimuose teikiama apsauginė galia). Kai kur tvarto duris užremdavo akėčiomis, o prie slenksčio padėdavo veidrodėlį ir klumpes. Ragana, save pamačiusi, turėjo pasibaisėti, o bėgdama užkliūti už klumpių ir kojas išsisukinėti. Nuo tvorų nuimdavo puodus, kad nebūtų į ką raganoms melžti, Joninių ryto rasa gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai. Buvo tikima, kad Joninių išvakarėse surinkti žolynai geriausia tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą. Tuo metu visi stengėsi prisirišti vantų, nes jaunos šakelės sudžiūsta kartu su lapais ir nebyra. Žolynų rinkimas vadinamas kupoliavimu, o surinktos puokštės – kupolėmis.
Buvo manoma, kad kupolės gali apsaugoti nuo gaisro, piktų jėgų, todėl jomis puošė namus, kaišė pastoges. Jaunimas ir vyresni žmonės susirinkdavo gražiausiose vietose – ant kalvelių, paupiuose, pamiškėse, atsinešdavo maisto ir visi vaišindavosi. Sukurdavo didelį laužą arba uždegdavo stebulę. Stebulę užmaudavo ant didelės karties ir, apipylę degutu, padegdavo. Kuo didesnį plotą apšvies ugnis, tuo geresnis bus javų derlius. Merginos pasidabindavo galvas gražiausių žolynų vainikais. Prie laužo šokdavo, dainuodavo, šokinėjo per laužą.
Svarbiausias Joninių šventės momentas – paparčio žiedo ieškojimas. Paparčio žiedas pražysta vidurnaktį, trumpą akimirką. Jis pasirodo tik geriems žmonėms ir tik kartą gyvenime. Suradęs žiedą, žmogus tampa ne tik turtingas, bet ir visažinąs, supranta, ką gyvuliai ir augalai šneka. Paparčio žiedas – tai didžiausios žmogaus svajonės, savotiško idealo – išminties, meilės įsikūnijimas. Keista ir paslaptinga Joninių naktis. Siaučia antgamtinės būtybės, siekiančios pakenkti žmogui, gyvuliams ir augalams. Jaunimas tą naktį nemiega iki pat aušros, nes kas šventės naktį neužmigs, įgis gydomosios galios. Kvaitulingu laumių – raganų šokiu praskrieja ši stebuklinga naktis. Išaušo naujas rytas. Po didelės šventės prasideda dideli darbai. Po švento Jono lankos pakvimpa šienu…
