Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa

Birželio pabaigoje, Saulės grąžos metu, kai naktys būna trumpiausios, o gamta klesti auga, švenčiama Rasos šventė arba Kupolinės ir Joninės (Jaanipäev).

“Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.” – Vydūnas

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.

llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių – juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus.

Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.

Rasos apeigose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui, kuris laikomas turinčiu galią apvaisinti žemę, suteikti jai jegų, todėl burtai, magiški vieksmai buvo atliekami prie vandens arba su vandeniu. Joninių išvakarėse arba Joninių ankstų rytą, prieš saulės patekėjimą, ligoniai eidavo į upes ar ežerus maudytis, nuo ko tikėdavosi pasveikti, pasisaugoti nuo ligų, sustiprinti sveikatą.

“Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus”/ S.Daukantas /.

Žolynai

Žolynai šiuo metu turi daugiausia gyvybinės jėgos, vaistažolės – gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų – kupoliauti. Todėl kai kur šventė buvo vadinama Kupolinėmis. Kupolėmis vadintos – ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai (melampyrum nemorosum) ir kt.

“Kupėti”- tai gerai augti, virsti iš dirvos.

Kupolė – šakota kartis įkasama šventvietės viduryje. Medžio (kupolės) viršūnė – trišakė (kas atspindėta kupolines žyminčioje rūnoje). Rytų Lietuvoje pasakojama, jog tai – stebuklingas augalas su trimis šakomis, kurių viena – žydi, kaip saulė, kita – kaip mėnulis, trečia – kaip žvaigždė. Merginos, norinčios ištekėti, žaidžia tokį žaidimą : atsistojusios nugara į kupolę, meta per galvą vainikėlį. Per kiek metimų vainikėlis užsikabina, per tiek metų ištekės.

Prūsijos lietuviai ” gėlėmis apvainikuodavo ilgą kartį – kupolę – kurią puošdavo margais plevesuojančiais kaspinais. Kupolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių” (A.Vilmantienė). Dilgėlių ir šermukšnių šakelėmis iškaišyta kupolė nubaido raganas.

Greičiausiai tai simbolizavo lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių aukos stulpą, ant kurio buvo užmaunama arklio, ožio ar jaučio kaukolės. Aukos stulpas buvo tolygus pasaulio stulpui, jungiančiam žeme su dangumi.

Vainikai

Rasos šventė – tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus, duris, vartus,. Ąžuolo vainikais puošiami vyrai. Naktį einama vainikų leisti – pritaisomos žvakelės ir leidžiama vandenin. Jei merginos ir vaikino vainikai plaukia greta, jie tikisi tais metais susituokti.

Vartai

Kupolėmis išpuošiami ir atitinkamai paženklinami šventiniai vartai. Kiekvienas įžengęs pro vartus, tampa šventės dalyviu. Įeinama su tam tikru veiksmu. Merginos šoka ratelį aplink vieną vartų kartį, vaikinai – aplink kitą. Prasilenkdami, visi lenkiasi ir sveikina vieni kitus, bešokdami aplink vartus. Taip visi bando susirasti savo šventės partnerį/partnerę. Bešokant, dainuojama sutartinė “Tu žilvitėli”.

Ugnis

Pagal paprotį senoji ugnis užgesinama švariu vandeniu ir užkuriama nauja ugnis. Šventės dalyviai susirenka prie aukuro ir užkuriama ugnis. Sakomi linkėjimai, pagarbos žodžiai Saulei, protėviams ir pan. Jaunavedžiai neša nauja ugnį namo. Šventoji ugnis palaimina namus. Šokinėdavo per laužą tikėdamiesi pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems vasaros darbams. Jeigu mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis – jų laukia vestuvės.

Ugnis turi apvalomąją reikšmę ne tik fizine, bet ir moraline prasme – tikėjo žmonės.

Tikėjo, kad tą naktį siausdavo raganos ir kitos piktos dvasios. Jos norėdavo pakenkti žmonėms, gyvuliams ir augalams. Todėl ant kalnų ir kalnelių ir bendrai ant aukštų vietų be paprastų laužų būvo kūrenamos ugnys ant karčių – stebulės, beržo tošis, derva ir kt. Nuo kalno ridenami degantys “Saulės ratai”. Žmonės tikėjo, kad tos Joninių ugnys, apšviesdamos laukus ir pievas, apsaugoja derlių nuo visokių raganų užbūrimų ir kitų pavojų. Dėl to laužų anglis ir pelenus išmėtydavo ir išbarstydavo po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių.

Lietuvoje buvo paplitęs paprotys per Rasa plaukioti upėse ar ežeruose, išpuoštuose gėlėmis ir vainikais valtelėse, kuriose būdavo kurenama ugnis.

Paparčio žiedas

Manoma, jog pražįstąs vidurnaktį – vieną akimirką. Ieškoti reikia tyloje, reikia būti drąsiam, nes tyko pavojai. Radęs žiedą, tampa visažinančiu, bet taip tik pasakose atsitinka. trumpai ir atsitiktinai. Žydintis papartis – tai galingojo Perkūno ugnis.

Laukų lankymas

Lankomi javai – su deglais ir paruginėmis dainomis. Tai padeda javams geriau augti.
Šiaudinė pamėklė naktį sudeginama arba nuskandinama.

Vaišės – visi sueina pasivaišinti. Alus, sūris, kiaušiniai ir kt.. Stalas dekoruojamas žalumynais.
Supamasi sūpynėmis dainuojant supimosi dainas. Šventė tęsiasi “tarp žemės ir dangaus”. Šokama per ugnį, šokami rateliai.

Saulės sutikimas – laukę visą naktį, sulaukia – pasirodo žėruojanti saulė – ji tarsi šoka ir mainosi spalvomis. Ypač buvo garbinama suasmeninta saulė. Ji laikoma šviesos deivė, žmonių, gyvulių ir augalų globėja. Ja labai mylėjo, meldėsi jai, aukojo aukas.

Rasa skiriasi nuo kitų švenčių tuo kad jos nebaigiam su mirusiųjų minėjimu.

Įsitvirtinus krikščionybei, ją pradėta tapatinti su šv. Jono Krikštytojo švente. Mūsų dienomis į ją žiūrima beveik kaip į eilinį pasilinksminimą, nors daugelyje vietų dar bandoma prisiminti ir atgaivinti apeiginius momentus tokius, kaip saulės palydėjimas ar medžių pagerbimas it t.t. .

Daugumai Rasos diena (Joninės) siejasi jau tik su vainikų plukdymu ir paparčio žiedo ieškojimu. Tačiau apie paparčio žiedą ir jo nepaprastą galią žino visi.

Lietuvių sakmė
Paparčio žiedas

Piemenukas ganė karves ir vieną praganė. Tą piemenuką išvarė naktį ieškoti karvės. Buvo Rasos šventės naktis. Piemenukui pasitaikė eiti per paparčius. Ir įkrito į vyželę paparčio žiedas – jis tuoj sužinojo, kur yra praganyta karvė. Nuo to laiko piemenukas viską žinodavo.

Lylio vainikai, Joninių naktį, lylio
Rasa ant vainikų krenta…
Sidabro rasa vainikus laimina.
Lylio, rasotiems vainikams, lylio…