Toks artimas, ir taip reikalingas
Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būtinai turi būti kažkas, kas iškeps jam blynų. Jei pasiseks, žinoma.
Toks rūpestingas, patikimas ir ramus vyresnis žmogus. Kuris pasodins už stalo, pamaitins iki soties, ir tiesiog žiūrės ir džiaugsis tuo, kaip tu valgai.
Idealu, jei tai kažkas iš tėvų. Arba kažkas iš vyresniųjų giminėje. Kažkas, kas stovi už nugaros ir vien savo buvimo faktu suteikia tvirtą žinojimą, kad pridengs tave bet kokiose gyvenimo aplinkybėse. Žinojimą, kad ir tavo nuopolyje, ir tavo kasdienybėje jis pasiruošęs būti šalia.
Net jei jis atsidurs už šimtų kilometrų nuo tavęs. Todėl kad gija, kuri jus sieja, bus su tavimi, nepriklausomai nuo jus skiriančių kilometrų. Todėl, kad net per atstumą tu jausi jo buvimą ir jėgą, sklindančią iš jo į tave.
Ir tu visa savo esybe jausi jį. Su jo blynais ir begaliniu rūpesčiu tavimi. Žmogų, kuris besąlygiškai priima visus tavo netobulumus ir dviprasmiškumus. Visus tavo paikus išvedžiojimus, nepasitikėjimą, gėdingus nuopolius ir naivias svajones.
Štai toks jis, tas taip reikalingas kiekvienam žmogus mūsų gyvenime. Tas, kuris pastatys priešais tave garuojančių blynų lėkštę ir nusišypsos tau, žiūrėdamas į akis, ir nesvarbu, iš kur ir kada tu atėjai. Ir būtinai įdės tau dar blynų.
O tu valgysi ir žinosi: kas tavo gyvenime benutiktų – tu turi jį. Ir tu visada gali ateiti, atvažiuoti, atskristi, pasibelsti, paskambinti, netikėtai užgriūti pas jį, būdamas bet kokios nuotaikos ir būsenos… ir gausi čia palaikymą, supratimą, stogą virš galvos ir lėkštę karštų blynų su uogiene. Arba su medumi… arba su grietine. Nesvarbu, su kuo. Svarbu, kad su meile.
Ir tuomet yra šansas, kad anksčiau ar vėliau tu atsivalgysi blynų iki soties, prisipildysi to žmogaus besąlygiška meile ir jo vidine stiprybe… ir pats tapsi brandžiu žmogumi.
Ir tuomet, galbūt, laikui bėgant tu taip pat išmoksi kepti blynus… Ir tiesiog klausyti… Ir šypsotis…
Ir maitinti tuos, kam reikalingas būsi tu. Su meile.
Pagal Natalijos Poboženskajos esė, parengė ruvi.lt
