Nuomonė: Už ką turėtume mokėti tarpininkams?
Žmogus gali gyventi be meilės, be draugų, be pramogų, tačiau be stogo virš galvos – retai kuris galėtų išsiversti. Kone kiekvienam svarbu turėti tas keturias sienas, saugančias nuo šalčio, lietaus ir kitų negandų. Vieni gyvena namuose, kiti butuose, vieni juos gauna palikimu, kažkam padovanoja tėvai, treti perka, tačiau šiandien nemaža dalis asmenų tas keturias, saugumą turinčias garantuoti sienas, tiesiog nuomojasi…
Viskas būtų paprasta, jei ne šių dienų išradingųjų ir siekiančių net iš oro prekybos užsidirbti tautiečių verslumas. O vadinami jie nekilnojamojo turto agentais, kurie nekilnojamojo turto burbului sprogus, vis mažiau uždirba iš parduodamų butų, o dirbti ir uždirbti vis tiek nori, todėl aktyviai veržiasi kompensuoti sumenkusios prekybos nuostolius kišdamiesi į nuomos procesą. Nesuprasdama tokio biznio prasmės, aš noriu protingų tautiečių, kuriems kada nors yra tekę nuomotis svetimą būstą, paklausti, kokia yra nekilnojamojo turto agentūros atstovų (kai kurie jų tiesiog individualiai besisukantys tarpininkėliai) paskirtis šiame procese ir už ką reikia jiems mokėti 500 Lt (priklausomai nuo agentūros/agento godumo mokestis gali būti mažesnis) tarpininkavimo mokestį?
Šį kartą prabangiuosius apartamentus su baseinais, trimis bide ir įmantriomis dušo kabinomis su radijumi, palikime nuošalyje, norėčiau apsvarstyti (pa)prastų butų senuose daugiabučiuose nuomos klausimą. Dauguma žinome, kas paprastai pretenduoja į tokius butus – eiliniai studentai, neseniai pradėję dirbti (bet ne užsidirbti) jaunuoliai ir vienas kitas gyvenime paklydęs vyresnis žmogelis. Visi jie neturi pinigų nei nuosavam būstui, nei įmokoms bankui už beveik nuosavą būstą, nei prabangių apartamentų nuomai. Gyvena bendruomenėje, bet vieną dieną nusprendžia – gana, reikia privatumo ir tikro poilsio tyloje, vienatvėje, nes banda ir šurmulys pakankamai užknisa darbe.
Ir štai, priėmę tokį sprendimą, jie ima ieškoti paprastučio, mažyčio 1 kambario butuko sename daugiabutyje, nuo centro nutolusiame miegamajame rajone. Peržiūri skelbimus – butų, kad ir nelabai šaunių, bet gyvenamų, yra. Išsamiai atspausdintas skelbimas (viskas, ko reikia arti – aktyvus melas į akis, nes tą rajoną pažįsti ir žinai, kad tas namas stovi truputį laukuose; automobilį kieme visada pastatysi – ir nesvarbu, kad tokiu atveju turi grįžti iš darbo ne vėliau nei 15 val.; centras pro langą matomas – žinoma, tai gyvenamojo rajono centras, o ne ta vieta, kuri Gedimino prospektu vadinama; šildymas išskirtinai pigus – o tai tikrai turėtų džiuginti, juk gegužės mėnesį buvo tik 100 Lt, na ir t. t., ir pan. – priklausomai nuo agento fantazijos). Keletas nuotraukyčių (ir nesvarbu, kad kartais vienas vonios kambarys dviejose nuotraukose atrodo kardinaliai kitaip, o nuotraukose puikuojasi tik nauja sofa, nors už jos stovi 60 – ųjų deficitinė sekcija ar plėšytų tapetų siena su kažkieno „meilės” vardu), o skelbimo apačioje – „stebuklingasis” prierašas „jei butas tiks, bus imamas vienkartinis agentūros tarpininkavimo mokestis – 500 Lt”.
Taigi, paskaičiuokime – Jūs pretenduojate į paprastą butuką. Nenorėdama įžeisti apibūdinsiu taip – nuo pastatymo 1960 – aisiais neremontuotą, su iš sodo atvežta sekcija palaužytais stalčiais ir sofa, kurioje galbūt paskutinį atodūsį atidavė kažkokia močiutė, seniai negyvenamo bendrabučio vaizdelį atspindinčia avarinės būklės vonia, į kurią iš pradžių, kol apsiprasi, lipsi su pasišlykštėjimu, vienu spyriu atidaromomis durimis ir gerą lauko vėdinimą net žiemą garantuojančiais langais. Apie tai, kad svečių niekada ten nesikviesite Jūs tuo metu negalvojate, tiesiog reikia „stogo” virš galvos už priimtiniausią kainą.
Buto mėnesio nuomos kaina – kuklučiai 500 Lt (tokia ta rinka šiandieną). Žinoma, tradiciškai ir neišvengiamai buto šeimininkas nori gauti depozitą (jo paėmimo motyvai įvairūs – nuo pabėgimo atveju paliktų skolų, iki kompensavimo turto sugadinimo atvejų) ir, žinoma, agento eilė pasiimti iš Jūsų kišenės dar 500 Lt už mistinę paslaugą – tarpininkavimą. Tik štai čia iškyla esminis klausimas – kokį tarpininkavimą?
Agentas patalpino skelbimą (buto savininkui šis darbas atimtų mažiau laiko nei agentui siunčiama išsami informacija apie butą, nuotraukų prikabinimas ir panašios smulkmenos). Žinoma, agentai dažniausiai tuos butukus jau randa skelbimų puslapiuose ir „pasisavina”. Agentas atsiliepia telefonu, pamekena į ragelį apie butą (kartais išgirsti, kad „skalbimo mašina ten eeeeee nu atrodo yra”, bet jis bute dar pats nebuvo, daug pasakyt negali), pasitinka prie laiptinės (butą pagal numerį galima rasti ir pačiam, tai visai nesunku, tikrai) ir nuveda apžiūrėti buto (be brangiai apmokamos palydos, duris rasti irgi nėra sudėtinga), kuriame tuo metu laukia patys savininkai (retesniais atvejais iš ten besikraustantys nuomininkai), dar pora agentų ir velniai žino kiek potencialių nuomininkų (geriausiu atveju – tik Jūs, agentas – pagalbininkas ir buto šeimininkai). Taigi, ką agentas padaro tokio, ko nepadarai tu pats ar buto savininkai?
Agentūros tarpininkavimas išnuomojant butą kartais motyvuojamas tuo, kad šeimininkai tingi ar neturi laiko užsiimti savo buto siūlymu (bet čia jau jų bėda, turėtų būti ir jų išlaidos), be to čia ne Amerika – agentūros berniukai ir mergaitės buto raktų juk neturi ir į apžiūrinėjamą butą įleidžia jo šeimininkas, sutartu laiku atvykęs aprodyti kambariuko.
Tačiau agentas tuos litus plėšia iš būsimo nuomininko kišenės, logiška, kad mistinės neapčiuopiamos paslaugos buvo teikiamos būtent pastarajam, nors iki buto atvyksti savo transportu, į laiptinę įeini savo kojomis, duris atidaro šeimininkas ir pasakoja apie buto privalumus, dėsto savo įgeidžius, reikalavimus. Tuo tarpu agentas, kaip piktoji dvasia, nebyliai slankioja iš paskos, kartais pirštu parodo „va čia skalbimo mašina” (ačiū jam už informavimą, be jo pagalbos kiekvienam būtų sudėtinga tai suvokti).
Agentūros svarba šiame procese motyvuojama dar ir tuo, kad tik jų rengiamos sutartys turi teisinę galią, yra išsamios, idealiai apgalvotos, pilnos nuomotojui naudingų sąlygų ir kai kurie žmogeliai, siekiantys išnuomoti pasimirusios močiutės butą, užkimba. Bet vėlgi, ta paslauga tikrai ne nuomininkui reikalinga, nes jis galėtų pasirašyti ir buto šeimininko parengtą sutartį (kvalifikuotas teisininkas už poros puslapių sutarties parengimą paimtų gerokai mažiau nei 500 Lt, jei taip jau reikalingas tas tuščias formalumas).
Žinoma, internetinei visuomenei ir taip aišku, kad buto nuomos sutarties šablonų pilna internete, o gudrūs agentai, motyvuodami, kad jų rengiamos sutartys yra pačios pačiausios, labiausiai apgalvotos ir detalizuotos, „pamiršta” paprastą principą, kad nuomininkas yra silpnoji sutarties šalis, o kai kurios sutarties nuostatos teisme gali būti lengvai nuginčytos tikrai ne nuomotojo naudai, todėl dvigubo depozito baudos ir kiti idiotiški punkteliai, išskirtinai ginantys tik nuomotojo interesus, yra nereikšmingas popieriaus gadinimas (dėl įdomumo žr. CK 6.580 str. 4 d. ir kt.).
Grįžtant prie jau minėto finasinio aspekto, sutarties pasirašymo dieną iš savo kišenės turite ištraukti mažiausiai 1500 atliekamų litukų (paprastai tie, kuriems tokia suma yra atliekama, butų, bent jau tokių kaip mano aprašytieji, nesinuomoja ir visi suvokiame, kodėl), tuo pačiu nepamiršdamas, kad paliekamame bute dar reikės užmokėti už komunalines paslaugas, o ir pavalgyti bent kartą per dieną taip pat norėsis.
Beldžiatės į miesto galą pasirašyti nuomos sutarties ir mainais gaunate bevertį popiergalį bei pagaliau – buto šeimininko kontaktus, kad galėtumėte su juo sutarti, kada vis tik galėsite pradėti gabentis savo turtą (kartais net gaunate raktus, mainais palikdamas savo tūkstantėlį).
Nuomos mokestis, depozitas – logika pagrįsti mokesčiai už teisę gyventi svetimame bute ir garantas, kad neapdirbsite sienų ar nepabėgsite iš buto su visu lango rėmu. Tu gauni teisę naudotis svetimu turtu ir už tai sumoki. Bet yra dar viena, sutartyje „nefigūruojanti”, jokios atsakomybės nenešanti šalis – agentas, kuris tiesia leteną į savo „sunkiai” uždirbtus 500 Lt ir traukia juos iš tavo nagų, mainais įbrukdamas popiergalį pavadinimu „Nuomos sutartis”…
Paaiškinkit jūs man, kokios paslaugos vis tik įkainotos tais 500 Lt? Ir kodėl dauguma nuomotojų atima iš savęs galimybę rinktis ne iš dviejų, pasiryžusių vis tik paaukoti papildomus 500 Lt agentūrai, pretendentų? Ar to tarpininko vaidmenį nuomos procese reikėtų suprasti taip, kad tik galintis „į orą” išmesti papildomus litus asmuo garantuos svetimame bute tvarką bei ramybę kaimynams? Ar šiais sunkiais laikais, pasitrainiojimas iš paskos yra vadinamas paslauga, už kurią reikia sumokėti visos savaitės vidutinio darbo užmokesčio dydžio pinigus?
Redakcija už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
