Skirmantas Valiulis: „Juk ir seniems yra ką prisiminti“ arba „Du ratai pagiry stovi. Kas?“ (1)

Žinomas kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto (VU) Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis praėjusių metų pabaigoje įkūrė pirmąjį ir kolkas vienintelį Lietuvoje Erotikos muziejų. „Tai yra dar vienas būdas mūsų visuomenei seksualiai tobulėti ir ugdyti savo toleranciją“, – sako S. Valiulis. Studentuera.lt jis teigė, jog pagaliau visuomenė nuogą kūną turi priimti kaip meno kūrinį, o ne begėdiškumo išraišką.

Kaip jums kilo mintis įkurti EROTIKOS muziejų?

Dar vaikystėje ir jaunystėje labai domėjausi įvairiausia literatūra, kinu ir teatru. Tada matyti vaizdai taip greitai iš atminties nedingsta, priešingai – atsiminimai tik dar labiau žadina vaizduotę. Manau pats svarbiausias dalykas yra pagauti tą pirmąjį impulsą, tą reginį, nuo kurio viskas prasidėjo. Seksualinę vaizduotę dažniausiai sužadina patys artimiausi žmonės, su jais susiję įvykiai. Šiais laikais prie jauno žmogaus vaizduotės dirginimo prisideda televizija. Man atmintyje įstrigo garsaus prancūzų filosofo A. Lacano išreikšta mintis: „Kino žiūrėjimas, tai tas pats, kas žiūrėjimas pro rakto skylutę ir matymas, kaip tėvai užsiiminėja meile“. Juk iš tiesų erotinių scenų stebėjimas dirgina visus pojūčius, ypač lytėjimo. Mano žodžius galėtų iliustruoti filmas „Juodoji saulė“. Jis apie vyrą, kuris po nelaimės apako, bet net tada regėdavo erotinius vaizdinius. Tai tik dar kartą įrodo, kad erotika neatsiejama mūsų prigimties dalis.

Kaip manote, kur yra riba tarp erotikos kaip meno ir pornografijos?

Meną kuria profesionalūs menininkai, o pigaus šlamšto galima rasti visur. Iš tiesų, žmonės labai dažnai neskiria šių dalykų. Pavyzdžiui, visai neseniai sulaukiau kvietimo fotografuotis žurnalui „Nuo…iki“. Tai turėjo būti nuogo kūno fotosesija. Aš suprantu, jie siekia populiarumo, jiems reikia aukštų reitingų, o man iš to jokios naudos. Aš nesu pramogų verslo atstovas. Aš siekiu, kad visuomenės požiūris pasikeistų ir į nuogą kūną būtų žiūrima kaip į meno kūrinį, be pašaipos ir paniekos.

Kokių eksponatų galima pamatyti Jūsų įkurtame Erotikos muziejuje?

Muziejaus eksponatus galėčiau suskirstyti pagal tam tikrą sistemą: pirmiausia tai liaudies kultūros palikimas – pasakos, mįslės, netgi mūsų tautos papročiai. Gal kai kuriems žmonėms neįprasta tautosakoje ieškoti erotikos elementų, tačiau man labai daug mįslių, patarlių, padavimų ir pasakojimų asocijuojasi būtent su šia sritimi. Pavyzdžiui, tokia, regis, iš pirmo žvilgsnio labai paprasta mįslė kaip: „Du ratai pagiry stovi. Kas?“, daugeliui siesis su akiniais ar dar kuo nors, o man tai tikrų tikriausia erotika (juokiasi). Taip pat labai daug šio meno galima įžvelgti anekdotuose. Lietuviai nuo seno labai mėgsta šį linksminimosi būdą. Yra išlikę labai daug Smetonos laikų anekdotų.

Ar galima teigti, kad Jūs daugiausia dėmesio skiriate erotikai tautosakoje?

Ne tik. Erotikos muziejuje galima išvysti ir kitokių erotikos meno atmainų. Pavyzdžiui, Kičo kultūra. Tai yra keramika su erotikos elementais. Taip pat yra ir profesionaliosios erotikos, daugiausia dailėje ir fotografijoje. Muziejuje kabo ir dailininko V. Marcinkevičiaus piešti aktai. Man labai svarbu, kad muziejaus lankytojai pastebėtų ir pajustų naują žmogaus kūno traktuotę, kad suvoktų išsilaisvinimo proceso būtinybę. Lietuviai nuo seno vaizduojami kaip gana santūrūs žmonės.

Ar šis požiūris keičiasi?

Toks požiūris labai skirtingas mieste ir kaime. Nors kaimo žmonės iki šiol išlikę žymiai santūresni, tačiau jų erotikos supratimas kur kas paprastesnis ir svarbiausia – natūralesnis. Labai gerai atsimenu, kai berniukai iki 6-erių metų eidavo maudytis į pirtį kartu su moterimis ir niekam tai nebuvo neįprasta. Toks auklėjimas duodavo geresnių rezultatų, nei dabartinis. Mūsų kultūra darosi vis dirbtinesnė, į viską žiūrima pro padidinamąjį stiklą, todėl dažnai iškyla problemų, kaip pateikti net pačius elementariausius dalykus. Vieną kartą, mano studentai apžiūrinėdami fotografo Vikšraičio fotografuotus aktus, kuriuose pavaizduotos apsinuoginusios kaimo moterys, pradėjo samprotauti, kodėl pastarosios daug greičiau sutinka pozuoti, nei miestietės. Jie sakė, kad turbūt todėl, jog jos retai gauna progą pasigrožėti savimi meniškose fotografijose. Jie iš dalies teisūs. Tačiau turbūt dar svarbiau yra tai, jog jos atrodo daug natūraliau: kukli išvaizda, natūrali oda ir nesuvaidintas drovumas. Taip pat yra išlikęs ir miestietiškų papročių liudijimas. Yra ištirta, jog Viduramžiais didžiųjų Lietuvos miestų centruose būdavo daugybė viešnamių, lošimo namų ir panašių vietų, kur nuolat vykdavo orgijos. Tai buvo savotiški „Raudonųjų žibintų kvartalai“, kur klestėjo prostitucija. Jei tikrai nori pažinti miestą, tereikia paprašyti taksisitų ir jie parodys visus karščiausius „taškus“. Visur galima rasti vienokios ar kitokios erotikos elementų.

Ar Lietuvos Erotikos muziejus gali lygintis su kitų Europos šalių muziejais?

Na, jis, žinoma, kuklesnis nei panašūs muziejai Paryžiuje, Kopenhagoje, Amsterdame ar Berlyne. Tačiau jau jam pradėjus veikti, sulaukėme nemažo pasisekimo. Gavome suvenyrų iš Olandijos. Dabar planuojame sukurti erotinį-informacinį filmą. Tam taip pat reikia paramos. Labai daug prie erotikos muziejaus plėtros prisideda žinoma Lietuvos drabužių dizainerė J. Žilėnienė. Muziejus įsikūręs jos nuomojamose patalpose.

Kokie jūsų ateities planai, susiję su šiuo muziejumi?

Na, pirmiausia norėčiau įsigyti unikalų eksponatą savo muziejui. Pakruojo rajone, Gražaičių kaime vienos sodybos kieme kabo erotinis inkilas. Jis yra moters užpakalio formos. Jis puikiai derėtų mūsų muziejuje. Taip pat, kaip ir iki šiol važinėsiu po Lietuvą ir rinksiu unikalius eksponatus. Dar vienas labai svarbus darbas mano sąraše – tikrąja šio žodžio prasme, sugyvinti muziejų. Manau, tai galima įgyvendinant pasitelkus manekenus. Jie būtų puiki priemonė pavaizduoti erotinėms ar sekso scenoms. Labai daug ką reiškia eksponatų dėliojimas. Taip pat, esu matęs labai įdomų dalyką. Dabar erotinių vaizdelių galima rasti net ir ant šokoladinių saldainių. Kartais pagalvoju, kaip būtų šaunu kada nors šalia erotikos muziejaus atidaryti erotinių saldainių parduotuvėlę (šypsosi).

Ar atsiranda bendraminčių, palaikančių Jūsų idėjas?

Yra norinčių padėti daryti dar didesnes ekspozicijas. Yra leidėjų, kurie siūlo išleisti geros kokybės erotinius albumus. Bet didžiausia vertybė, kad sulaukiu moralinio palaikymo. Tikiu, kad erotikos muziejaus lankytojai bus ne vien tik jauni žmonės. Juk ir seniems yra ką prisiminti…