Nei šis, nei tas
Gyvenime kaip televizijoje, o televizijoje – kaip gyvenime. Meras pažada, kad troleibusuose šaižius kontrolierių balsus užgoš Beethowenas ar Mozartas. Lavinsimės beveik staliniškai: senais negerais laikais rimtoji muzika neduodavo ramybės nei intymiose, nei viešose vietose, tačiau vis vien “Tarzaną” mėgdavome labiau už Modestą Musorgskį.
Dabar gali išeiti pagal Ilją Ilfą ir Eugenijų Petrovą: “Žiūrėdamas į saulę spindulingą, atmink, analizė šlapimo reikalinga”, nes čiurškyklų dairykis nesidairęs.
Pelnytai visos televizijos lupa Aleksandrą Lukašenką, kad jis Baltarusijoje į ožio ragą riečia opoziciją. Deja, patys nė į vieną televizijos kanalą neįsileidžiame Vytauto Matulevičiaus dokumentinio filmo “Vienas prieš visus”, nors ten kalba ne bet kas, o žymūs ir nusipelnę Lietuvai žmonės.
Moralas ateina iš Maskvos, iš NTV MIR laidos “Reali politika”, kurios vedėjas Glėbas Pavlovskis viską apsuka 360 laipsnių kampu: “Apie Baltarusiją dabar Vakaruose meluojama tiek pat ir taip pat, kaip seniau “Pravdoje” apie Izraelį”. Pats A.Lukašenka aiškina vedėjui: “Liaudis pas mus laisva, o diktatūra – valdininkams”.
Įdomu, kad pas mus išeina lyg ir apverstinė: valdininkai laisvi ir nebaudžiami, liaudis – įbauginta ir suvaržyta. Net Kovo 11-ąją jos balso nesigirdėjo. BTV kanalas visą dieną šnekėjosi tik su politikais ir intelektualais. Dėl praeities pasiginčyta, kaip visada, dėl ateities – veidai tik švytėjo.
Net istorikas Alfredas Bumblauskas “Amžiaus šešėliuose” (LTV2) visas nugiedrėjo, kai kolegos paragino galvoti tik apie ateitį, nes viskas Lietuvai – dar priekyje. Kaimynai irgi visaip galvoja apie ateitį. NTV MIR laidoje “Sekmadienio vakaras su Vladimiru Solovjovu” pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlyta Rusijai taikiu būdu pradėti plėsti iš naujo savo teritoriją – nuo Osetijos, Abchazijos ir Padnieprės.
LTV2 iš ryto palieka kabelinei langą Minsko transliacijoms. Kaip baltarusiškas rytas skiriasi nuo lietuviško vakaro! Laidoje “Kontūrai” džiaugiamasi, kad Baltarusija jau turi naujausių ginklų, su kuriais numuša sparnuotas raketas. Dainininkas Olegas Gazmanovas giriasi, kad jam ploja ir Pabaltijys, kai jis uždainuoja “Aš gimęs Sovietų Sąjungoj, padarytas SSRS”. Tiesa, Ukraina šią dainą uždraudė.
Politines grimasas “Be tabu savaitėje” keičia lietuviškų grimasų konkursas. Žvėriškos! Ne veltui įžymusis kino režisierius Sergejus Eizenšteinas savo aktoriams patardavo kuo dažniau lankytis zoologijos sode: tai bent esama pasivaipymo, pasimaivymo ir pasispjaudymo.
Mimika padeda ir Antanui su Sėkla Afrikos turguje: parodai pirštais, žiūrėk, ir kaina kelis kartus sumažėjusi. Kad derėtis smagu, patyriau Maroko ir Tuniso turguose. Kartais ir Kalvarijų gatvėje Vilniuje dar gali patirti šį antikinį malonumą. Tik be kameros. Kai pasirodo “betabutininkai” su kamera Turniškėse, sprunka į šalį net moteriškė su šunimi, o prisivyta dievagojasi čia negyvenanti, tik perlipusi per tvorą.
Kazimira Prunskienė (“Pagalba SOS”, LNK) ramiai sėdi ir pasakoja, kaip šūktelėjo vagims: “Ką čia veikiat, po galais!” Yra proga prisiminti ir visokias kitokias mįslingas ir jie laimingas savo gyvenimo istorijas. Rūta Lukoševičiūtė (“Nuo…iki”, LNK) visa pasinėrusi į meilės narpliones. Šio bei to jau išmokusi: jei atsiranda trečias, nereikia karščiuotis ir spirgėti, nes nieko gero iš to nebus. Karšti širdies reikalai susiklosto normaliai, kai į juos reaguojama šaltai.
Aktorius Andrius Žebrauskas neatvėrė jokio širdies kampelio, nors juridiškai ji laisva, o artimiausias vaidmuo televizijoje – labai patyręs vedėjas realybės šou “Ideali pora” (LNK).
Atrodo, kad po “muilo operų” rimtai į visokius šou kimba ir televizijos teoretikai. Ką tik perskaičiau šaunią JAV filosofų knygą “Simpsonai ir filosofija” (The Simpsons and Philosophy”). Populiarus vaikų animacinis serialas sulaukė net 400 puslapių studijos, ją parašė 20 filosofų. Ne taip ir blogai, jei prisiminsime, kad vieną “Simpsonų” seriją 8 mėnesius kūrė 300 žmonių už 1,5 milijardo dolerių.
Pas mus animacija iš viso šiems metams gavo pusę milijono litų, tai lietuviškų “Petraičių” ar “Jonaičių” nebus. Vienintelis satyrinis serialas – “Dviračio šou”, kur gali sutikti visus tipiškiausius lietuvius ir net lenką, kurį vaidina A.Žebrauskas. Postmodernistinio šou pagrindas – gausybė citatų iš filmų, televizijos, populiariosios kultūros ir politikos.
Tik reikia daugiau laiko, kad citatas galėtum užmaskuoti, sudurstyti vieną su kita, sumegzti į kamuolį – epizodą. Čia laimi Algio Ramanausko ir Rimo Šapausko “Ragai” (LNK), nustumti į gilų vakarą, bet vis vien dvigubi: šviesesni darbo biržos epizode ir tamsesni, kai užsidaroma garaže.
“Raguose”, kaip ir “Simpsonuose”, nemoralizuojama, bet galima analizei pritaikyti etikos, psichologijos, net filosofijos idėjas. Tinka ir citata iš “Simpsonų ir filosofijos”: “Faktas, kad daugelis žiūrovų nesupranta “Simpsonų” juokelių, gali šou padaryti įdomesnį ir juokingesnį išrankiam žiūrovui”.
Mūsų išrankusis vertintojas dar labai susiskaldęs: vieniems bet koks šou – televizinis žiūralas ar narkotikai masėms, kitiems – tam tikras gyvenimo modelis, neprastesnis už Charles’o Dickenso “Pikviko klubo užrašus” ar Honore de Balzaco “Kurtizanių spindesį ir skurdą”.
