Kaip šiandien sekasi Lietuvos kinui?

Šį kartą „Sociumo“ mėnesio svečias – žymus visuomenės veikėjas, dėstytojas ir kino kritikas Skirmantas Valiulis, pasidalinęs mintimis apie dabartinę Lietuvos kino situaciją ne tik mūsų šalyje, bet ir Europoje. Ar iš tikrųjų Lietuvos kinas yra miręs ir vis dar miršta, kaip kalbama žiniasklaidoje?

„Sociumas“: Kodėl miršta Lietuvos kinas?

S. Valiulis: Visi sako, kad dėl finansų. Bet, manyčiau, priežasčių yra daugiau: kitokia valstybės egzistencija, kitokios temos, ateina kiti kinematografininkai, miršta vyresnioji karta, ateina vidutinė, o ypač daug jaunimo, kuris tik startavo arba laukia starto ir negali žengti toliau nė žingsnio. Priežasčių daug, ir tarp tų priežasčių žodis „miršta“ truputį ištirpsta, nes ir gimsta arba gali tuojau gimti kai kas naujo – visiškai naujo, nematyto mūsų akims.

„Sociumas“: Ar norite pasakyti, kad gali gimti holivudinio stiliaus kinas, nes nemažai žmonių gauna išsilavinimą Amerikoje ar kur kitur?

S. Valiulis: Išsilavinimas Amerikoje gali pagimdyti dvigubą kiną: komercinį, kokį šiuo metu kuria mūsų kaimynai lenkai ir rusai, siekdami pritraukti žiūrovų ne tik savo šalyje, ir, antra, lietuviško kino avangardą.Turime Lietuvoje ir tokio tipo kiną, kokį kuria Jonas Mekas Niujorke, turime ir vaidybinio, ir avangardinio kino su europietiškais atspalviais.Gal per tuos dešimtį metų tokio kino buvo per daug, jis užėmė dominuojančią poziciją dokumentikoje ir, iš dalies, vaidyboje ir atitrūko nuo žiūrovo. Sako, nerodo lietuviško kino. Net jei ir rodytų, jis vis tiek neturėtų žiūrovo, kadangi žiūrovas dabar yra išpaikintas holivudinės komercinės produkcijos.Vadinasi, reikia eiti į žiūrovą, bet eiti su įvairia kino produkcija. Tai jau pradėjo televizija, kadangi kiekviena televizija dabar turi po originalų TV serialą, ten irgi darbuojasi jaunųjų kino režisierių, kino kūrėjų dalis. Kiek žinau, šiais metais yra nemažai komercinių projektų, noro kurti komercinį kiną.

„Sociumas“: Koks paskutinis filmas skynė laurus kokiame nors tarptautiniame festivalyje?

S. Valiulis: Festivaliuose labai daug laurų yra nuskynęs dokumentinis kinas, ir tai rodo, kad lietuviškas kinas miršta tik kai kurių lūpose. Jei spręsime pagal tarptautinių festivalių pulsą, Lietuvos kinas niekuo neatsilieka nuo bet kokios Europos šalies kino. Net ir vaidybiniai filmai kaimynų festivaliuose – Rusijoje ar Berlyne, vis tiek ką nors gauna. Bet čia kitoks reikalas: pirma, nebekuriame tiek vaidybinių filmų, kiek sovietiniais metais; jie nebe tokie įvairūs, kaip buvo tuomet; nebėra to režisūros lygio bei garso nebėra, koks jis buvo pasiektas tada. Antra, festivaliai festivaliais – jų nemažai turime ir Lietuvoje, bet pažiūrėkite – tuose festivaliuose žiūrovų nedaug. Taigi reikia kalbėti ne apie lietuviško kino mirtį – aš kalbėčiau apie viso kino mito mirtį.

„Sociumas“: Jūs žinote, kokia situacija yra kaimyninėse Baltijos šalyse. Ar lietuvių kinas yra pranašesnis už Latvijos ir Estijos kiną, ir kuo jis yra pranašesnis?

S. Valiulis: Nors ir labai keista, vadybiniu kinu tebesame pranašesni. Ir daugiau sukuriam, nors ir labai sunkiomis sąlygomis, ir daugiau originalių serialų turime. Mano galva, mūsų „Giminės“ vis vien geresnės už Rygos serialą „Tai atsitiko Rygoje“. Pranašesni gal todėl, kad turime daugiau talentingų režisierių dokumentikoje, ypač jaunų. Pasižiūrėkim, Hercas Frankas išvažiavo į Izraelį, o iš tos vyresnės kartos liko tik Seleckis. Jis puikiai dirba, bet jaunesnės kartos ne tiek daug yra dokumentikoje. Tas pats ir Estijoje, nors tradicija, kad mažos Pabaltijo valstybės gali kurti puikius dokumentinius filmus, rengti savo festivalius, išlaikoma. Kuo mus pralenkia? Manyčiau, estai turi labai stiprią animaciją. Mūsų animacija dar tik kuriama ir nors turi labai daug gabių žmonių, nėra išsiskleidusi iki tokio meninio lygio, kokį yra pasiekę estai. Latvių animacija taip pat buvo ir tebėra labai įdomi. Šioje srityje mums yra su kuo lenktyniauti, o tai yra labai svarbu. Kiti kaimynai, pavyzdžiui, lenkai, mus lenkia bent dviem parametrais: jie per keletą metų puikiai sutvarkė televizijos ir kino reikalus – ir finansinius, ir kūrybinius: ir padeda kurti filmus televizijai, ir užsako, ir juos rodo: tiek dokumentiką, tiek vaidybinius filmus, ir pasiekė įspūdingą filmų skaičių. Lenkai per metus filmų skaičiumi susilygino su Rusija. Antra, jie sukūrė neblogą pusiausvyrą tarp rinktinio – intelektualaus ir komercinio kino. Iš komercinio kino, tokio kaip „Ugnimi ir kalaviju“ ir „Ponas Tadas“ uždirba pinigus, dalis tų pinigų skiriama debiutantams, originaliems ieškojimams. Jie turi ir savų minusų: jų komercinis kinas pastaruoju metu per daug „sugangsterintas“, „suamerikonintas“, turiu galvoje jaunuosius režisierius. Tas komercinis kinas, kuris ugdo nacionalinę tradiciją – istorinis arba ekranizacijos, – jis geras.

„Sociumas“: Kokios įtakos Lietuvos kinui turi amerikiečių filmų kūrimas?

S. Valiulis: Pirmiausia, ekonominė nauda. Kino studija, beveik bežlunganti, vis dėlto laikosi ant kojų ir kartais atrodo, kad laikosi visai neblogai – gali net ir techniką atnaujinti ir padėti Lietuvos kinui, jei tik valstybė skirtų daugiau finansų. Antra, išsipildė sena prieškarinė svajonė, apie kurią dar 1929 metais rašė lenkai – „Vilnius – antrasis Holivudas“. Praėjo tiek metų, ir dabar galime realiai klausti: „Ar iš tikrųjų ne antrasis Holivudas?“ Buvo du svarūs argumentai, kodėl Holivudas čia įsitvirtins: pirma, nepaprastai gražios ir vaizdingos apylinkės ir, antra, neišeksploatuota šviesa. Kaip tik dabar šis argumentas ir keliamas. Tinka ir Robinui Hudui, ir kitiems serialams. Be to, Vilnius turi ypatingą architektūrinę aurą, ypač senamiestis. Vilnius yra kaip šventasis miestas, ne veltui jį dar vadina „antrąja Jeruzale“. Todėl Vilnius dar labai tinka kurti religinės tematikos filmams – tokia idėja gali būti išplėtota ateityje ir realizuota Europos kine.

„Sociumas“: Kokią matote Lietuvos kino ateitį?

S. Valiulis: Aš linkęs žvelgti per lenkų prizmę: Lietuvos kino ateitis susijusi ne tik su pinigais ir ekonomika, bet ir su visomis „mass media“ rūšimis, ji priklausys nuo santykių su televizijos kanalais. Ateityje, matyt, laukia simbiozė ir su internetu: kūrybos platinimui, diskusijoms, galimos ir visos kitos bendradarbiavimo formos. Lietuvos kino ateitį matau kaip ir viso kino ateitį: kinas, iki šiol išgyvenęs bent tris dideles atsinaujinimo bangas, dabar yra išsekęs ir pats atsinaujinti nebegali. Tai įmanoma tik atsižvelgiant į visiškai naujas technologijas, naują situaciją, naują būvį ir Europoje, ir visame pasaulyje. Jis turi keistis kartu su kaimynais.

„Sociumas“: Kas dar, be Jūsų, dirba kino kritikos srityje? Ar yra Lietuvoje pakankamai kompetentingų kino kritikų?

S. Valiulis: Senoji karta išsiugdė pati save ir turi tokį Europos masto kritiką, kaip Saulius Macaitis. Tik dabar, galbūt pavėluotai, kaimynai ar kolegos ima jo pavydėti ir vertinti. Būtų kitos sąlygos, jau seniai jis būtų buvęs pripažintas, daugiau jo knygų išleista. Šiaip mane stebina jaunimo veržlumas: ar žurnalistų, ar menotyrininkų, kurie labai noriai rašo, ruo?iasi, lanko paskaitas. Trūksta tik vieno – kur jiems pasireikšti. Turime būti dėkingi, kad yra internetas. Jau žinau keletą puslapių, kur žmonės gali diskutuoti. Kauniečiai turi sumanymą leisti mėnesinį kino žurnalą ne tik internete, bet ir tradiciniu – spausdintiniu – būdu. Gal dažniau pasirodys ir išlikęs „Kinas“, kuris dabar išeina tik du kartus per metus. Manyčiau, visuose laikraščiuose turėtų atgimti kino kritikos skyreliai, apjungiami su televizija. Čia jaunimui būtų erdvės dėstyti ne tik reklamines pažiūras, bet ir kritišką nuomonę.

„Sociumas“: Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi M. Kuitniauskas