Jurgis Plateris

Plateriai – didelę įtaką lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime turėjusi giminė, kuri save kildino iš Šveicarijos Broel apylinkių (todėl dažnai ir pasirašinėdavo Broel Plateriais). Žinoma, kad Livonijoje šios giminės atstovai įsikūrė XIII a. XIV a., kai dalis Livonijos žemių atiteko Žečpospolitai, Plateriai atsidūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tais laikais jie turėjo dvarų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje. Šios giminės kilmingumą patvirtina jos herbas: per aukso spalvos skydą skersai eina trys raudonos juostos. Tokia juosta eina ir nuo dešiniojo skydo krašto iki kairiojo apačios.

Vienas iš šios giminės atstovų – Jurgis Plateris. Simonas Stanevičius laiške Teodorui Narbutui apie „piliečius, pasižymėjusius Lietuvos istorijos ir lietuvių literatūros pamėgimu”, yra rašęs: „Trečias lietuvių literatūros ir Lietuvos istorijos mėgėjas buvo grafas Jurgis Plioteris, Raseinių apskrities maršalka. Šis vyras ir jaunuolis, tik baigęs vaiko metus, nepaprastai pamėgęs lietuvių kalbą ir lietuvių tautos istoriją, surinko žymų šios srities veikalų skaičių savo bibliotekon, bet gyvenimo trumpumas neleido jam nuveikti, kiek galėjo ir troško.”

Gimė J. Plateris 1810 m. liepos mėn. prie Švėkšnos, Gedminaičių dvare. Jo motina – kunigaikštytė Karolina Giedraitytė. Jurgis turėjo tris brolius: Steponą, Pranciškų ir Kazimierą. Iš pradžių grafas mokėsi namuose, vėliau kartu su broliu Kazimieru – Kražių gimnazijoje. Lietuviškai kalbėti išmoko dar vaikystėje. Kražiuose antroje klasėje jo korepetitoriumi tapo Simonas Stanevičius, kuris tuo laiku mokėsi priešpaskutinėje Karžių gimnazijos klasėje kartu su J. Platerio broliu Aleksandru. Kražių gimnaziją J. Plateris baigė 1821 m., o 1825 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti literatūrą ir laisvuosius menus. Čia jis buvo vienas iš aktyviausių bajoriško žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių. Kaip nurodo V. Žukas 1989 m. išleistoje knygoje „Lietuvių knygotyros bruožai”, besimokydamas Vilniaus universitete, jau antrame kurse (1826-1827 m.) J. Plateris ėmėsi rašyti mokslinį darbą apie 1660-1662 m. Londone išspausdintą S. B. Chilinskio į lietuvių kalbą išverstą Bibliją (šis darbas užbaigtas 1831 m.).

Universitetą J. Plateris baigė 1828 m., turėdamas 18 m. amžiaus. Tuo laiku jis jau buvo garsus senų knygų žinovas, kolekcionierius. Susidomėjimą knygomis jis perėmė iš S. Stanevičiaus, kuris vėliau tapo didžiausiu jo draugu ir J. Platerio bibliotekos tvarkytoju.

Iš Vilniaus J. Plateris išvyko mokytis į Karaliaučių, kur praleido 1830-1831 metus. Čia susipažino su Liudviku Rėza ir jo paskatintas ėmė studijuoti lietuvių kalbą. 1833 m. lankėsi Rygoje, finansavo S. Stanevičiaus dainų melodijų rinkinio „Pažymės žemaitiškos gaidos” išleidimą. Vėliau S. Stanevičius tapo grafo J. Platerio sekretoriumi, padėjo jam tvarkyti biblioteką.

Į Lietuvą J. Plateris sugrįžo 1831 m., pasibaigus sukilimui, ir apsigyveno Gedminaičių dvare. Kartu su juo čia įsikūrė ir S. Stanevičius.

J. Plateris ne tik rinko knygas, bet ir platino jas, ypač maldaknyges. Yra žinoma, kad J. Platerio bibliotekoje buvo per 3000 knygų, trylikos Lietuvos pilių planai, kunigaikščių portretai, Lietuvos monetų rinkinys, daug senienų, net stumbro odos skydų, S. Daukanto veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” nuorašas.

J. Plateris rūpinosi švietimu, steigė mokyklas valstiečių vaikams, rūpinosi, kad jos turėtų lietuviškų mokymo priemonių, platino religinio turinio ir moralės temomis parašytas knygeles.

Apie 1834 m. J. Plateris buvo išrinktas Raseinių pavieto bajorų maršalka ir su S. Stanevičiumi persikėlė į Raseinius, miestą, kuris anot M. Valančiaus, „visuomet buvo didžiausias kunigaikštystės miestas, nes čia dažniausiai gyveno Žemaičių starosta, čia susirinkdavo visos kunigaikštystės diduomenė ant suėjimų arba seimų”. Į Raseinius J. Plateris išsivežė ir savo sukauptą biblioteką. Beje, Raseinių pavieto bajorų maršalkos pareigos J. Plateriui nebuvo mielos.

J. Platerio žmona – Natalija Mikševičiūtė, kilusi iš Upytės. Jie turėjo sūnų Teodorą, kuris gimė 1836 m. Tų pačių m. vasario 5 d. (pagal naująjį kalendorių – aut. p.) J. Plateris mirė, net nesulaukęs 26-erių metų amžiaus. Palaidojo jį Švėkšnos miestelio kapinėse.

Savo garsiąją pirmąją lituanistinę biblioteką J. Plateris prieš mirtį testamentu paliko S. Stanevičiui. Šis greitai po to persikėlė gyventi pas buvusio savo globėjo J. Platerio brolį Kazimierą Platerį į Stemplių dvarą. Čia S. Stanevičius J. Platerio biblioteka rūpinosi dar 12 m. – iki pat savo mirties. Po to biblioteka buvo perduota J. Platerio žmonai ir pervežta į Gedminaičius. Bibliotekos vertės čia daug kas, ypač tarnai, nežinojo, todėl dalis spaudinių ir kitų bibliotekos kultūros vertybių Gedminaičiuose sunaikinta.

1900 m. J. Platerio biblioteka pervežta į Švėkšnos dvarą, o 1910 m. didelis knygų mylėtojas ir kolekcionierius Marijonas Plateris šią biblioteką išsivežė į Veprių dvarą, prie Ukmergės.

Prasidėjus I-ajam pasauliniam karui, M. Plateris pasitraukė iš dvaro. Knygos liko be priežiūros. Trumpam grįžęs į Veprius 1915 m., jis susitarė su vietos klebonu, kad šis toliau globos didžiausias jo bibliotekos vertybes. Žinoma, kad tada buvo paslėptos 6 dėžės Plateriams priklausiusių knygų ir maišas svarbių dokumentų. Likusioji J. Platerio bibliotekos dalis vokiečių kaizerinės okupacijos metais stipriai nukentėjo. V. Biržiška yra nurodęs, kad ją vokiečiai jau buvo numatę išgabenti į Vokietiją, tačiau tai padaryti neleido vietos šauliai. 1919 m. išlikusią J. Platerio bibliotekos dalį įsigijo Lietuvos centrinis knygynas. Tada šios knygos atsidūrė Kauno universiteto bibliotekoje, o vėliau – Vilniuje veikiančioje M. Mažvydo bibliotekoje.

Po J. Platerio mirties jam priklausiusį Gediminaičių dvarą paveldėjo sūnus Teodoras. Jis, būdamas 18 m., nukrito nuo arklio, susitrenkė galvą, tapo psichiniu ligoniu ir jam iki pat mirties (1899 m.) buvo reikalinga priežiūra.

Yra žinoma, kad Jurgis Plateris buvo sumanęs surinkti visus iki to laiko išleistus spaudinius apie lietuvių praeitį ir kalbą, o Gedminaičių dvare įkurti Lituanistikos centrą. Žemaičiuose jis norėjo įsteigti spaustuvę, spausdinti lietuviškas (žemaitiškas) knygeles, kitokius spausdinius.Per aštuonerius metus, kuriuos jis dirbo kartu su S. Stenevičiumi, dalis šių užmojų buvo įgyvendinta.

1959 m. M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne surasti ir ištyrinėti du J. Platerio parašyti darbai: 18-os puslapių rankraštis „Trumpa žinia apie tą išdavimą lietuviškos Biblijos Londone” ir lenkiškai parašytas darbas „Materiały do historii literatury języka litewskiego”.

J. Plateris buvo pradėjęs lenkų kalba rašyti lietuvių literatūros istoriją, kuri turėjo padėti pagrindus lietuvių literatūros istorijai. Surasti 147 jo ranka prirašyti šio veikalo lapai. J. Plateris dėjo pagrindus ir lietuvių spaudos istorijos tyrinėjimams: buvo suregistravęs 200 spaudinių lietuvių, lenkų, lotynų, prūsų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbomis, įvertinęs šių leidinių popierių, šriftus, spaudmenis. J. Plateris pateikė J. Bretkūno, M. Mažvydo, K. Sirvydo ir kai kurių kitų Lietuvos kultūrai ir mokslui daug nusipelniusių žmonių biografijas. Jis buvo pradėjęs rašyti ir lietuvių kalbos gramatiką, tačiau jos neužbaigė. Šio darbo iki šiol nerandama. Iš įvairių rašytinių šaltinių žinoma, kad J. Plateris buvo parašęs ir daugiau darbų: „Apie lietuvių kalbos akcentą ir muzikalumą”, „Lietuvių kalbos etimologijos lentelės” ir kt., bet jie neišliko. Plačiau apie tai 1996 m. penktame S. Stanevičiaus bendrijos „Aitvarų” numeryje, straipsnyje „Jurgis Pliateris – mūsų kultūros veikėjas”, rašo Petras Čeliauskas.

Julius Kanarskas