Kovo 11-osios eitynės – grėsmė Lietuvos demokratijai?

Praėjusią savaitę Vilniaus miesto savivaldybė atsisakė atšaukti draudimą Tautiniam jaunimui Kovo 11-ąją žygiuoti Vilniaus Gedimino prospektu. Savivaldybė sprendimą argumentuoja tuo, jog Nepriklausomybės dieną sostinės centre vyks oficialūs valstybiniai renginiai, todėl eitynių organizatoriams buvo pasiūlyta organizuoti savo renginį kitoje vietoje – Upės gatvėje, kas sukėlė eitynes organizuojančių tautinių organizacijų pasipiktinimą. Kaip viena priežasčių, kodėl šiemet Tautiniam jaunimui nebus leidžiama žygiuoti pagrindine miesto gatve, neoficialiai įvardijamas ir nacionalistinių eitynių pobūdis.

Toks savivaldybės sprendimas sukėlė Tautinio jaunimo pasipiktinimą. Ir pakankamai pagrįstą. Susirinkimų laisvė yra viena pamatinių demokratijos vertybių, įtvirtinta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Europos žmogaus teisių konvencijoje. Ji gali būti ribojama tik tais atvejais, kai susirinkimai savo pobūdžiu pažeidžia šalies įstatymus, kelia grėsmę kitų asmenų saugumui. Nors draudimas žygiuoti Gedimino prospektu nėra tolygus visiškam eitynių uždraudimui, tačiau kyla klausimas – kam neleisti organizuoti jau tradicija tapusio renginio įprastoje vietoje, nepateikiant jokių svarių argumentų? Ir kodėl ankstesniais metais jokių problemų dėl vietos nekildavo, nors oficialūs valstybiniai renginiai Kovo 11-ąją rengiami kasmet po Nepriklausomybės atkūrimo?

Tautinio jaunimo organizuojamos eitynės kiekvienais metais sulaukia nemažo įvairių organizacijų pasipiktinimo. Kaip esminiai argumentai pateikiami nacionalistų skanduojami šūkiai, eitynių dalyvių simbolika. Tačiau, kaip jau ne kartą aiškino eitynių organizatoriai, o tą pripažino ir teismai, šūkis „Lietuva – lietuviams“ nekursto tautinės nesantaikos, nediskriminuoja Lietuvos tautinių mažumų. Tuo tarpu simbolika, itin kritikuojama eitynių priešininkų, iš tiesų yra pagonių tikėjimo simboliai, su nacistine atributika neturintys nieko bendra. Žinoma, galima ginčytis, kodėl eitynėms pasirenkami būtent tokie simboliai, turintys vienokių ar kitokių panašumų, ir t.t. Tačiau kiekvienas, piktindamasis, jų manymu, netinkamais šūkiais ar simbolika, turi teisę nedalyvauti eitynėse, turėti savo nuomonę apie jas, tačiau tai nėra tapatu faktiniam renginio uždraudimui. Galima paminėti ir tai, jog kasmet vykstančių Gegužės 1-osios eitynių metu naudojama simbolika, turinti kur kas daugiau panašumų į sovietinę, nei tautininkų – į nacistinę, tačiau tai kažkodėl niekam neužkliūva ir netampa priežastimi neleisti renginio dalyviams žygiuoti Gedimino prospektu.

Kaip kritikos argumentas pateikiamas ir eitynėse dalyvaujantys skustagalviai, kurie, anot eitynių kritikų, kursto tautinę neapykantą. Tačiau skustagalviai šiose eitynėse kasmet sudaro mažiau nei dešimtadalį visų dalyvių. O priskirti neonaciams eitynėse dalyvaujančius tremtinių ansamblius, Kovo 11-osios Akto signatarus ar užsienio šalių piliečius (!) yra, tiesą sakant, ne visai korektiška. Galima piktintis skustagalvių elgesiu, pavienių šios subkultūros atstovų pažiūromis ar įvykdytais nusikalstamais veiksmais, tačiau tai nėra priežastis uždrausti visą renginį. Kaip ir nebūtų priežastis uždrausti, tarkime, roko muzikos festivalius dėl į jas atvykstančių žiūrovų, tarp kurių esama ir narkotikus vartojančių bei kitų ne itin padorių žmonių.

Demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Mano paties pozicija įvairiais klausimais dažnai skiriasi nuo eitynes organizuojančių judėjimų pozicijos – dėl Lietuvos narystės ES, tautinių mažumų politikos ir t.t. Todėl Kovo 11-ąją mieliau renkuosi ne minėtąsias eitynes, o kitus renginius. Pernai buvo surengtas šioms eitynėms alternatyvus renginys „Švęskime laisvę“. Tarp jo organizatorių – daug visuomenėje gerai žinomų, gerbtinų žmonių. Suprantama, jog kalbėti apie kitokias patriotizmo raiškos formas gali tūkstančiams Lietuvos vaikų padėjusi Nomeda Marčėnaitė ar aktyvus Sąjūdžio narys Algirdas Kaušpėdas, tačiau keista, kai pastabas dėl netinkamo valstybinės dienos šventimo išgirsti iš Naujosios Kairės atstovų bei kitų, kuriems patriotizmas išvis vargu ar yra vertybė. Sunku suvokti, kokią moralinę teisę kalbėti apie tinkamas bei netinkamas patriotizmo raiškos formas turi Nida Vasiliauskaitė, savo straipsniuose atvirai niekinanti Sąjūdį, ar Lina Žigelytė, viešai besityčiojanti iš Lietuvos vėliavos. Dar keisčiau girdėti pamokslus apie toleranciją iš jau minėtos N.Vasiliauskaitės ar aktyvaus Tolerantiško jaunimo atstovo Donato Paulausko, savo kritiką oponentams tesugebančių išreikšti jiems nepatinkančių universitetuose dalinamų leidinių gadinimu.

Juokingai skamba kasmet skambinami varpai dėl šių eitynių keliamos grėsmės Lietuvos demokratijai. Net jei laikytume tautininkų pažiūras nedemokratinėmis, jokiuose rinkimuose Tautininkų Sąjunga, kuriai priklauso daugelis šias eitynes organizuojančių žmonių, nesurenka nė procento balsų ir nedaro jokios įtakos politikai. Skustagalviai bei kiti ultradešinieji politikoje nedalyvauja apskritai. Tuo tarpu sovietiniu režimu ar Aleksandro Lukašenkos autoritarizmu besižavinčių politikų esama valdančiojoje LSDP.

 Vis dėlto neteko girdėti, jog tautininkai skatintų jiems nepatinkančių religinių simbolių vandalizavimą. Tuo tarpu Naujosios Kairės atstovai viešojoje erdvėje atvirai žavisi ir giria „Femen“ aktyvisčių išpuolius prieš krikščionims šventus religinius simbolius. Neteko girdėti, kad tautininkai skatintų riaušes ar šlovintų Vilniaus miestui šimtatūkstantinius nuostolius kasmet padarančius sienų tepliotojus. Užtat eitynėmis besipiktinantys anarchistai tai nuolat daro savo straipsniuose bei viešose akcijose. Ir svarbiausia – neteko girdėti, jog radikaliomis pažiūromis garsėjantys Ričardas Čekutis ar Mindaugas Murza (pastarasis, beje, su Kovo 11-osios eitynėmis bei jų organizatoriais neturi nieko bendra, tačiau eitynių priešininkai jį kažkodėl priskiria eitynes organizuojantiems tautiniams judėjimams) dėstytų universitetuose bei ugdytų jaunąją Lietuvos kartą. Tuo tarpu religinių simbolių vandalizavimą skatinanti, Sąjūdį dergianti bei nepatinkančius leidinius plėšanti N.Vasiliauskaitė dėsto net dviejuose universitetuose. Tad kurie – dešinieji ar kairieji radikalai – kelia didesnę grėsmę Lietuvai?

Gyvename demokratinėje šalyje, kurioje kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, organizuoti savo renginius. O jei jau kalbame apie grėsmes demokratijai, verta susimąstyti, ar tikrai Kovo 11-osios eitynėse dalyvaujantys keliasdešimt skustagalvių yra pati didžiausia grėsmė? Kaip rodo situacija Vakarų Europoje, būtent kairieji ekstremistai, besidangstantys po laisvės bei tolerancijos kauke, yra atsakingi už didžiąją dalį riaušių bei teroro išpuolių. Lietuvoje, deja, kol kas nenorima to pripažinti.