Globali Lietuva be lietuvių?

Aukščiausio lygio šalies politikai svetur radusiems laimę lietuviams siūlo prisidėti prie Lietuvos politinio, ekonominio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo. Atrodo, Lietuvos vadovai atsisuko į išsilaksčiusią Lietuvą. Deja, taip nėra. Neseniai „iškeptoje“ ir bandomoje pritaikyti strategijoje „Globali Lietuva” jau nėra nė žodžio apie Lietuvos siekį susigrąžinti savo emigrantus.

Anksčiau, 2003, 2004 metais, dar buvo pastangų stabdyti protų nutekėjimą, buvo kalbama apie protų nutekėjimo stabdymo, protų grąžinimo į Lietuvą politiką. Dabar tokios terminologijos nebėra. Keista, ypač turint omeny tai, kad net pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo bandoma stabdyti lietuvių emigraciją. Lietuva tuo metu norėjo atkurti santykius su diaspora Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Ten važiavę ir santykius su ten gyvenančiais lietuviais mezgę įsitikino, kad net trečios kartos žmonės dar neblogai lietuviškai kalbėjo. Deja, šiandien situacija jau kitokia ir tai puikiai nušviečia minėtasis „Globalios Lietuvos“ projektas. Dabar, mums diegiama individualistinė pasaulėžiūra, pagal kurią tokių dalykų kaip tauta, bendruomenė nėra.

Nykstant bendruomenėms ir valstybių sienoms, žmogus ima mąstyti individualistinėmis kategorijomis, o kas gerai tautai, valstybei, atsiduria mąstymo užribyje. Tokią situaciją, pavyzdžiui, labai gerai atspindi dabartinė situacija nacionalinėje krepšinio rinktinėje. Turbūt nereikia įrodinėti, jog kai kurie krepšininkai nelabai paiso nacionalinio intereso ir žaidžia rinktinėje kol išsikovoja rinkoje vardą. Lietuva tokiems žaidėjams tėra reikalinga tik tam kad išvestų juos į pasaulinę krepšinio areną. O paskui viso gero. Ir toks krepšininkas, ir mes patys visi tokią pasaulėžiūrą pateisiname. Nėra tautos, nėra valstybės interesų, tik jo asmeniniai ir komerciniai interesai. Negi jis dabar turėtų būti dėkingas savo šaliai, kuri išugdė jį kaip krepšininką? Kitas pavyzdys aukštasis mokslas. Nepaslaptis, jog šiandien įstojusieji neretai nepasirašo studijų sutarčių, nes lyg išsigelbėjimo laukia galimybės studijuoti užsienyje. Aišku, šioje vietoje nėra ko stebėtis ir tai tikrai ne paties jaunimo kaltė, paprasčiausiai jau du dešimtmečius nebuvo investuojama į jaunimo patriotinį ugdymą, nacionalinės mokyklos sukūrimą. To karčius vaisius dabar ir tenka valgyti. Turint omeny tai bei dabartinę situaciją švietimo srityje, nepavykusią aukštojo mokslo reformą, žvelgiant iš jauno žmogaus pozicijų, nieko nuostabaus, kad jaunimas iš savo šalies bėga tartum būtų jau paskelbta evakuacija.

Taiga iki šiol mūsų valdžios (ne)sąmoningai įgyvendinama globalios tautos vizija, švelniai sakant, nepasiteisino. Pavyzdžiui, jeigu palygintume vadinamąją „dipukų”, t.y. po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusių politinių pabėgėlių kartą su dabartine iš Lietuvos vyktančių emigrantų banga pamatytume, jog tautiškumas neabejotinai buvo gerokai stipresnis dipukų kartoje. Tačiau vėlgi tai ne dabartinių emigrantų kaltė, kadangi taip vadinamieji pokario politiniai emigrantai išvažiavo iš visai kitokios Lietuvos – Smetonos Lietuvos. Šiandieninė karta „bėga“ iš Landsbergio, Brazausko, Adamkaus, Grybauskaitės „Lietuvų”, o tai jau visai kitos „Lietuvos“. Nevienodos ir išvykimo priežastys, pokaryje žmonės bėgo nuo jų šalį prievartą užėmusio okupanto, o šiuolaikiniai emigrantai išvyksta geresnio gyvenimo ieškoti. Iš čia ir terminai – ekonominė emigracija ir politinė emigracija. Iš tikrųjų „dipukų” kartoje lietuviai turėjo savitą pasaulėžiūrą, filosofiją ir net ideologiją. Būtent tai buvo prielaida išlaikyti jų tapatybę, o šiandien mes to viso jau nebeturime. Jei kalbėtume apie visuomenę diasporose be ideologijos, tai akivaizdu, kad būtent teritoriškumas tampa esmine prielaida norint išsaugoti pačią tautinę bendruomenę. O jeigu jo nėra greitai neliks ryšio ir su pačiais išvykusiais.

Aišku emigraciją galima laikyti ir pozityviu dalyku, per kurį, susipažįstant su kitomis kultūromis, tautomis, auga žmogaus mąstymas, plečiasi pasaulėžiūra, jis įgyja naujų įgūdžių, išmoksta naujų dalykų, kuriuos galbūt pritaiko savo šalyje grįžes. Žvelgiant iš šių pozicijų emigracija tikrai nėra blogai, tačiau tokia emigracija vyksta dėl kitų (pvz.: pažinimo) priežasčių. Dabar pažiūrėkime, kodėl ji vyksta pas mus; mūsų žmonių motyvai jau toli gražu ne pažintiniai, ne siekis plėsti mąstymą, o daugiausia ekonominės priežastys. Dominuoja mintis, kad reikia palikti šitą „bėdų kalną”. Tai ir yra baisausia, todėl prieš kuriant įvairiausias strategijas ir projektus, visų pirmą rekia sau užduoti paprastą klausimą – kodėl žmonės palieką Lietuvą būtent su tokiomis mintimis?

Aš būčiau linkęs ieškoti fundamentalių šio reiškinio priežasčių, tai yra socialinės aplinkos, susiklosčiusios politinės santvarkos, politinės sistemos trūkumai. Šie trūkumai yra esminiai ir būtent jie „išstumia” žmones, ypač jaunus ir ypač tuos, kurie jau yra įgavę šiokios tokios tarptautinės patirties. Jie grįžta namo pamatę kaip tvarkomasi kitose šalyse ir savosios trūkumus mato, kaip ant delno. Deja, daugelis jų vis tiek nelinkę kažką keisti ir vietoj to vėl pakuojasi lagaminus. Šioje vietoje prieinam prie dar vienos, mentaliteto problemos. Pasiklausius draugų ir pažystamų, tai ką kalba žiniasklaida dažnai susidaro įspūdis, jog pats emigravimas jau yra gėris. Pabėgti iš Lietuvos jau yra geras tonas. Jeigu likai – blogai. Šis požiūris yra didelė blogybė. Dar prieš kokius penkerius metus emigruodavo daugiau žemos kvalifikacijos darbo jėga, o dabar jau išvyksta aukštos kvalifikacijos specialistai. Deja, žmonės pamiršta, jog pasirinkę emigranto dalią, jie nesąmoningai virsta ne kuo kitu, o paprasčausiais žmogiškaisiais ištekliais. Europos Sąjungos mokslo plėtros dokumentuose yra didžiulės žmogiškųjų išteklių gerinimo programos, tačiau jose nėra savokų „bendrumas“, „bendruomenė“, „tauta“, „nacija“ ar galų gale „Lietuva“. Galų gale kas yra tie žmogiškieji ištekliai? Ar jie turi tėvynę ar jiems reikalinga laisvė? Aišku, kad ne.

Susidūrus su tokiomis, valdžios neteisingų sprendimų ir bejėgiškumo sukeltomis, tautos mentaliteto „ligomis“, emigravusius žmones nurašančio, „Globalios Lietuvos“ projekto nepakaks. Galbūt pagaliau reikėtų aiškiai suvokti, jog tai, kad mes esame šiame mažame žemės lopinėlyje pavadinimu Lietuva ir galime vadintis tauta ir yra didžiausia vertybė. O kaip gi, girdžiu klausiate jūs, pakeisti dabartinę situaciją? Na šioje vietoje galbūt galėtume kažko naudingo išmokti iš mūsų kaimynų: estai daug nekalbėdami ne per seniausiai priėmė Estijos nacionalinę tvarios plėtros strategiją iki 2030 metų. Joje, pagrindiniu strateginiu tikslu labai aiškiai įvardijamas estiškumas, jo tvirtinimas, plėtra ir sklaida europinės kultūros erdvėje. Dėl šio tikslo absoliučiu konsensusu sutarė visas politinis ir akademinis sluoksniai, o jo įgyvendinimui jau dabar yra pajungiama visa visuomenės ir ekonomikos raida. Suprantama, „Globalios Lietuvos” idėjos pačios savaime gali lietuvybę suardyti arba, atsitikus stebuklui, atvirkščiai ją sustiprinti, tačiau kol neturėsime panašaus į estų pagrindinį mūsų valstybės egzistavimo tikslą apibrėžiančio dokumento ir nepradėsime gydyti esmines mūsų valstybės ligos priežastis, o ne simptomus, rezultatų tikėtis negalime. Emigracijos sumažėjimo taip pat.