Kaip išgyventi miške be maisto

Daugelis mūsų manome, kad mums nieko negali nutikti. Kad mūsų traukinys niekada nenulėks nuo bėgių, automobilis nesustos kelio viduryje su pradurta padanga, o grybavimas pasibaigs sėkmingai ir takelis nuves tiesiai namo. Įprastai, 99,9% atvejų, taip ir nutinka. Tačiau kas tūkstantajam vis dėlto nepasiseka. Jei nuolat apie tai galvotume, paprasčiau būtų sėdėti namie ir nekišti nosies pro duris, atsisakius žygių ir kelionių.

Vis dėlto, norint sėkmingai išbristi iš tokios bėdos, iš tiesų reikia visai nedaug: leidžiantis į kelionę pasiimti vietovės žemėlapį, atsarginę padangą ir remonto komplektą, o einant grybauti – degtukų ir peilį. Taisyklės, kaip nepasiklysti, yra labai paprastos. Išgyventi pasiklydus taip pat nėra sudėtinga – net vidurinės mokyklos mergaitės, atsilikusios nuo grupės, gali praleisti kelias dienas miške ir sėkmingai sulaukti, kol jas ras gelbėtojai.

Mūsų protėviai su nuostaba žiūrėdavo į žmones, nemokančius išgyventi miške – vietoje, kuri nuo amžių maitino žmones. Tačiau šiandien didžioji dauguma ekstremaliose sąlygose atsidūrusių turistų gali mirti iš bado, nors ir praeina pro gausiai nuklotą miško gėrybių stalą. Iš tiesų, pats maistingiausias ir paprasčiausias baltymų šaltinis yra kiekvienam keliautojui tiesiog po kojomis. Ir jo sugavimui visai nereikia šautuvo ar peilio. Pakanka kastuvo arba, blogiausiu atveju, kasimo lazdos. Mat šis baltymų gausus maistas – sliekai.

Šliaužiojantis baltymų ir vitaminų lobynas

Norint išgyventi, teks jais maitintis. Pakanka prikasti saują sliekų ir keletui valandų pamerkti juos į tekančią vandenį, kad iš jų pasišalintų suvirškinta žemė. Žiūrėti į tokį maistą praktiškai neįmanoma, tačiau valgyti – visiškai realu. Jie netgi turi skonį – toli gražu ne rafinuotą, bet vis dėlto. Dar geriau išskalautus ir pamirkytus sliekus išvirti – tokiu pavidalu juos vartoti yra daug maloniau.

Žalieji ir šokinėjantys

Kitas miško mėsos patiekalas – dažnas svečias restoranuose, ypač prancūziškuose. Žinoma, mūsų varlės toli gražu nėra tokios didelės, kaip tos, kurios patiekiamos Prancūzijoje, tačiau ir jas galima valgyti, mat skonis jų beveik kaip vištienos, be to, miške jos aptinkamos gana dažnai. Ir jų sugauti nėra sudėtinga. Svarbiausia – nulupti odą ir užmauti kojeles ant pagaliukų, kad apkeptumėte. Galima valgyti ir žalias, tačiau žmogus labiau įpratęs prie karšto ir paruošto maisto.

Pelių gauti sunkiau, bet taip pat įmanoma. Farlio Mowato aprašyti poliarinių vilkų stebėjimai ir vėlesni eksperimentai su žmonėmis parodė, kad žmogus, valgantis lauko peles visas, kartu su viduriais, gauna visą rinkinį gyvybinei veiklai reikalingų medžiagų ir netgi gali nepatirti avitaminozės.

Mėsos meniu aptarėme. Antrasis, žmogui būtinas patiekalas, yra duona. Žinoma, turistas gali užklysti į apleistą, bet apsėtą lauką arba rasti šarkos numestą duonos plutą, tačiau iš tiesų, duonos miške galima gauti daug paprasčiau. Ypač jei aptiksite upę ar ežerą.

Baltoji vandens lelija (Nymphaea alba)

Dideli balti, į lotosą panašūs žiedai, apvalūs lapai – taip atrodo vandens lelija. Šiuo metu jų Rusijos vandens telkiniuose likę ne tiek jau daug, tačiau, kai kalba eina apie žmogaus gyvybę, rinktis netenka. Vandens lelijos šakniastiebis 49% sudaro krakmolas, 8% – baltymai, o dar apie 20% tenka cukrui. Žinoma, prieš jį graužiant, teks išdžiovinti, sutrinti į miltus ir pamirkyti tekančiame vandenyje, kad pasišalintų taninai. Tačiau vėliau, išdžiovinus, šiuos miltus galima naudoti duonai ar tešlos juostelėms, užvyniotiems ant pagaliukų, kepti ant laužo, arba tiesiog jais sutirštinti skystą sriubą, kad būtų sotesnė.

Beje, panašių miltų galima pasigaminti iš gilių ir net kiaulpienės šaknų – amžinos piktžolės ir sodo sklypų siaubo. Tiesa, jas taip pat reikės iš pradžių išdžiovinti, po to du kartus pamirkyti ir tik tada, vėl išdžiovinus, sumalti į miltus ar kruopas košės gamybai, tačiau, kai esi alkanas, ypač išrankus nebūsi.

Nendrinis švendras

Miltams tiks ir švendro šakniastiebis – to paties, iš kurio vaikai gamina ietis, vadindami jį nendrėmis. Be to, jo šaknies jau galima ir nemirkyti, tiesiog supjaustyti gabalėliais, išdžiovinti, sumalti ir kepti-virti, kiek norisi. O jei pakepinti šaknų gabalėlius, tai dar ir kavos gėrimą iš jų galima paruošti. Ne arabika, žinoma, bet žygyje žvalina, o ko daugiau iš nendrių norėti? Dar galima surinkti jaunų ūglių, juos apvirti ir patiekti prie varlių šlaunelių – skoniu ūgliai primena smidrus. Tolimai, žinoma. Bet miško „prancūziško“ restorano meniu praktiškai paruoštas.

Islandinė kerpė

Islandinė kerpė, aptinkama vidurinėje Rusijos juostoje pušynuose, taip pat yra valgoma. Ir ne tik elniams. Joje yra 44% tirpios krakmolo lechenino ir apie 3% cukraus. Kad žmogus galėtų ją valgyti, būtina pašalinti iš kerpės karčiąsias medžiagas. Todėl islandinė kerpė mirkoma su soda arba potašu parą. Tiems, kas nėra įpratę su savimi nešiotis sodos pramoniniais kiekiais, galima patarti islandinę kerpę užpilti pelenų nuoviru. Maždaug 2 valgomieji šaukštai pelenų litrui vandens, pridėti dar du litrus vandens ir galima pamirkyti apie šimtą gramų islandinės kerpės. Po paros kerpę reikia nuplauti ir dar parą mirkyti paprastame vandenyje. O po to arba džiovinti, malti ir dėti prie kitų miltų, arba virti iki želės konsistencijos ir užpilti šaltieną iš pagautos mėsos ar miško uogų želė. Be to, išradingieji švedai iš islandinės kerpės gamina spiritą. Taigi, miškas ne tik pasiruošęs pamaitinti ir priglausti bet kurį pasiklydusį turistą, bet ir suteikti sumaniam galimybę pasilinksminti bei sušilti iš vidaus.

Iš kitų valgomų žaliųjų augalų, apie kuriuos paprastai pamirštama, verta paminėti varnalėšą. Jos šaknis geriausia rinkti anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį, tačiau ir vasarą jos puikiai gali pamaitinti turistą. Jas galima valgyti žalias, virtas ir dar geriau – keptas. Puikiai pakeičia bulves, morkas ar salierus. O jei virti nuluptas ir supjaustytas varnalėšos šaknis su rūgštynėmis arba rūgštyne, galima gauti puikią saldžiarūgštę uogienę.

Įprastą ir, atrodytų, nenaudingą augalą – žliūgę – taip pat galima valgyti salotose, sriubose ar net piurė. Lygiai taip pat elgiamasi su rūgštyne, garšva ir „kiškio kopūstais“. O šilropė puikiai pakeis Briuselio kopūstus miško žaliose sriubose arba kepta pavidalu, kaip garnyras.

Miško stalas nėra toks įprastas kaip mūsų kasdienis, tačiau gerokai turtingesnis, nei įsivaizduoja paprasti turistai. Kai su savimi turite konservų ir kruopų, juo galima ir nepasinaudoti, tačiau žinoti apie jį vis dėlto būtina. Ir jau tada, ekstremalioje situacijoje, spręsti: ar verta mirti iš bado šalia tokių išskirtinių patiekalų.