Ką valgyti miške?

Vienas iš išgyvenimo ekstremalioje situacijoje garantų yra gebėjimas rasti maisto. Žinoma, be maisto žmogus gali išgyventi gana ilgai – net lieknas žmogus lengvai ištvers savaitę. Alkio jausmas prislops po dviejų ar trijų dienų, ir net nueidamas 20–30 kilometrų per dieną, žmogus ne iš karto kris nuo nuovargio. Vis dėlto, kiekvienas, kuris laiko save išgyvenimo entuziastu ar siekia juo tapti, turėtų žinoti, ką galima valgyti miške, lauke, pelkėje ar ežero pakrantėje. Iš tiesų, beveik visi mūsų šalyje augantys augalai yra vienaip ar kitaip valgomi. Tikrai pavojingų yra nedaug. Tačiau ne kiekvienas miesto žmogus žino, kaip atrodo garšva, ožkarožė, gegužraibė ar gyvatbarzdė. Norint išsamiai išmokyti, reikėtų parašyti visą knygą. Bet net ir daugelis augalų, pažįstamų kiekvienam „asfalto vaikui“ (jau nekalbant apie kaimo žmones), padės gauti brangių kalorijų, užtikrinant išgyvenimą ekstremalioje situacijoje. Būtent apie juos ir papasakosime.

Valgomieji augalai miške

Kiaulpienė

Pradėkime nuo kiaulpienės. Atrodytų – kas gali būti paprasčiau? Šį nereiklų, bet gražų žiedą žino kiekvienas žmogus, įskaitant vaikus, vos išmokusius kalbėti. Tačiau mažai kas žino, kad daugelyje Europos šalių kultivuota kiaulpienė auginama daržuose kaip užkandis. Apskritai, visa kiaulpienė yra valgoma – žiedai, stiebai, lapai. Pakanka juos palaikyti sūriame vandenyje arba pavirinti kelias minutes, kad atsikratytumėte kartumo. Tačiau viršutinėje dalyje yra vitaminų, o kalorijų čia minimumas. Kur kas įdomesnės yra šaknys. Jos turtingos angliavandenių, todėl yra nepakeičiamas augalas išgyvenimui. Plona, bet gana ilga šaknis gali išgelbėti žmogaus, žinančio apie jos energetinę vertę, gyvybę. Viena šaknimi, žinoma, nepasisotinsi. Laimei, kiaulpienės paprastai auga gana tankiai – pievelėje su minkšta žeme, esant norui, galima prikasti net kibirą šaknų. Po to jas pageidautina nuplauti arba kitu būdu nuvalyti nuo žemės, smėlio. Toliau gali būti du paruošimo variantai. Pirmasis paprastesnis – nuplautas šaknis užkasti į laužo anglis. Po kelių minučių šaknis galima iškasti ir pasimėgauti. Skonis nėra labai geras, bet išgyvenimo metu nėra laiko skanėstams. Antrasis būdas sudėtingesnis, tačiau kalorijos pasisavinamos lengviau. Šaknį reikia nuplauti ir išdžiovinti saulėje arba prie laužo. Po to, paėmus porą didelių, plokščių akmenų, sutrinkite šaknis į miltus. Įpilkite šiek tiek vandens, kad gautųsi košelė. Iš jos galima suformuoti kažką panašaus į paplotėlius ir kepti ant įkaitinto plokščio akmens ant laužo.

Kiauliauogė (paprastoji varnalėša)

Dar viena visiems žinoma piktžolė – varnalėša. Jauni lapai daugelyje Sibiro kaimų dažnai naudojami pavasarinėse sriubose kartu su dilgėlėmis ir rūgštynėmis – juose yra daug vitaminų. Tačiau alkanam žmogui vėlgi svarbesnė jos šaknis. Varnalėšos šaknys storos, ne taip, kaip kiaulpienių. Svarbiausia ją iškasti atsargiai, kad neplyštų ir neprarastumėte dalies. Toliau metodika ta pati, kaip dirbant su kiaulpienėmis. Nuplauname šaknis nuo žemės, kepame anglyse ir valgome. Skonis šiek tiek saldus, bet turi gleivėtą poskonį. Ne itin apetitnas, bet jame yra daug angliavandenių. Geriausia, jei pavyks iškasti šaknis sezono pradžioje arba pabaigoje. Būdama daugiametis augalas, varnalėša kaupia krakmolą šaknyse, kad išgyventų žiemą. Todėl pavasario pabaigoje maistinių medžiagų atsargos dar neišnaudotos, o rudens pradžioje – vėl sukauptos. Tačiau tam tikras krakmolo kiekis yra ir liepą. Beje, varnalėšos lapus galima naudoti kaip kompresą esant sumušimams ar sąnarių skausmams.

Švendras

Jei tenka išgyventi upės, ežero ar pelkės pakrantėje – būtinai atkreipkite dėmesį į švendrą. Deja, daugelis žmonių negali atskirti švendro, nendrės ir meldo, maišydami juos tarpusavyje. Taigi – švendras yra tas, kuris turi storus rudus vaisius, nuotoliniu būdu panašius į dešrą. Subrendusios sėklos iš šios „dešros“ tiks laužui uždegti kibirkštimi. Tačiau maistiniu požiūriu įdomi ne „dešra“ ir net ne šaknys, o jauna šerdis. Išraukite stiebą kartu su šaknimi, nuvalykite apatinę dalį nuo kietų, žalių viršutinių lapų ir pamatysite šerdį – švelnią, sultingą, salotinės baltos spalvos. Gana gero skonio, ją galima kepti anglyse arba valgyti iš karto. Taip, ji nedidelė. Bet švendras vasarą paprastai apaugina visą ežero pakrantę. Todėl galima surinkti daug šerdžių ir gerai užkąsti.

Strėlialapis

Galiausiai, dar vienas užlietų krantų ir pelkių gyventojas – strėlialapis. Jis daug mažiau žinomas nei ankstesni augalai. Tačiau jį labai lengva atpažinti – jo lapai yra trikampiai, primenantys strėlės antgalį. Jo lapų ir šerdies nevalgoma. Tačiau jis turi gumbus. Pakasite dumblą prie stiebo ir tikrai rasite keletą tankių, lazdyno riešuto dydžio gumbelių. Taigi – tai ypač vertingas produktas. Krakmolo kiekis gali siekti iki 35% – daugiau nei bulvėse. Neatsitiktinai kai kurios tautos (pradedant kinų ir baigiant prancūzų) jį specialiai kultivuoja, gaudamos iš vieno krūmo iki 200 gramų šaknų – derliaus iš dviejų krūmų pakanka pavargusiam suaugusiam žmogui, kad sočiai prisivalgytų. Juos galima valgyti žalius, virtus arba keptus. Įdomu, kad žalių gumbų skonis panašus į riešutų, virtų – į žirnių, o keptų – į bulvių.

Žinoma, tai tik maža dalis naudingų augalų, kurie gali jus išgelbėti miške ir laukuose. Tačiau juos lengva įsiminti ir rasti. Atkreipkite dėmesį – visos išvardintos valgomosios dalys turi daug krakmolo, o tai reiškia – angliavandenių. Tai ypač vertinga, jei judate. Angliavandeniai greitai pasisavinami, per kelias minutes atstatydami jėgų atsargas. Nesvarbu, ar keliaujate į kaimą, kur norite pergyventi ekstremalią situaciją, ar išgyvenate pasiklydę miške, jums tikrai teks daug judėti. Todėl papildomi angliavandeniai tikrai nepakenks.