Vis tas žvairys

Dubravos girioje medžiojome šernus ir stirnas. Varovai klykavo kažkur kvartalo viduryje, kai pro išvartą tarp eglaičių pomiškio prabėgo pilkasis kiškis. Žvairys, pasiklausydamas varovų, juokingai kraipydamas ir purtydamas ausis, pamažu liuoksėjo tiesiai į mane. Daugybę kartų taip atsitinka, bet paprastai prisileidęs žvėrelį per 5-10 metrų pagąsdini ir stebi, kaip jis netikėtai iš taip arti pamatęs žmogų skuodžia nesirinkdamas kelio. Šį kartą nutariau nejudėti ir pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

Ilgaausis pristraksėjo prie pat mano kojų ir atsitūpė. Greitai nesumojau, kaip jį pagavus: būtų juoko, kai be jokio šūvio medžiotojų susirinkimo vieton nuneščiau gyvą kiškį. Galvoti nebuvo kada – žvėrelis juk turi užuosti medžiotoją. Tad nutariau žvairį prie žemės prispausti šautuvo vamzdžiu. Staiga pasilenkiau, įrėmiau šonu šautuvo vamzdį į žvėrelio nugarą. Tačiau nenorėdamas sužaloti prispaudžiau per švelniai: pasimuistęs žvairys išsprūdo ir kiek įkabindamas nurūko palei medžiotojų liniją kvartaline proskyna. O aš išsitiesęs gal 20-25 m atstumu nuo eglės pamačiau didžiulį šerną – kuilį. Jis tarsi stebėjo, kaip žaidžiu su kiškiu ir šypsojosi, blizgindamas didžiulėmis baltomis iltimis. Iš netikėtumo padariau kelis staigius judesius, kuriuos vienišius greitai įvertino, ir man nespėjus nuspausti šautuvo atsargos, dingo tankiose pamiškio eglaitėse. Sprunkančio jo nepastebėjo net varovai, nes buvo susimetę vienon krūvon. Nors ir kaip stengiausi šio įvykio tikrumą įrodyti medžioklės draugams, likau didžiausias tos dienos melagis: šerno niekas nematė, o kiškį, bėgiojantį palei medžiotojų liniją, pastebėjo daugelis, tačiau prispausto prie žemės šautuvo vamzdžiu – niekas. Ar patikės kas nors dabar?

Tėviškės gamta, 1999 m. kovas, Lietuvos rytas, 1999 06 04