Medžiotojas su sakalu

Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.

Sakysite, koks medžiotojas be šautuvo. Sąvokos “medžioti” ir “šaudyti” atrodo neatskiriamos. Tačiau įdomiai ir gana sėkmingai galima medžioti ir be šautuvų. Naujos medžioklės taisyklės įteisino medžioklę su medžiokliniais lankais ir arbaletais. Tai labai įdomi sportinė medžioklė. Gaila tik, kad Lietuvoje dar mažai praktikuojama. Bet lankai ir arbaletai tai taip pat rimti ginklai. Galima apsieiti ir be jų. Medžioklės taisyklės leidžia medžioti su medžiokliniais šunimis, medžiokliniais paukščiais, spąstais ir įvairiomis gaudyklėmis.

Labai įdomi medžioklė su medžiokliniais paukščiais. Šios medžioklės nuo seno populiarios Vidurinės Azijos, Artimųjų Rytų valstybėse, kur dideli stepių, pusdykumių plotai, kur yra daug erdvės medžiotojui raitam ant žirgo. Senovėje su plėšriaisiais paukščiais mėgo medžioti ir Lietuvos bajorai. Šiuo metu taip pat yra negausus tokių medžioklių entuziastų būrelis. Medžioklei naudojami ereliai, sakalai nuo pačių didžiausių iki mažiausių, vištvanagiai, paukštvanagiai. Medžiokliniai paukščiai į Lietuvą daugiausiai įvežami iš kitų valstybių. Lietuvoje, norint paimti jauniklį ar kiaušinius iš plėšriųjų paukščių lizdų, kad būtų galima išsiauginti medžioklinį paukštį, reikia gauti Aplinkos apsaugos ministerijos leidimą. Su plėšriaisiais medžiokliniais paukščiais Lietuvoje leidžiama medžioti lapes, pilkuosius kiškius, laukinius triušius, antis, laukius, fazanus, kurapkas, karvelius, naikintinus varninius paukščius, žuvininkystės ūkių teritorijoje dar ir pilkuosius garnius bei kormoranus. Plėšriajam paukščiui pagavus nemedžiotiną laimikį, šis turi būti paleistas, jeigu dar gali išgyventi. Medžioklinių paukščių registruoti nereikia. O medžioklinius šunis būtina registruoti Aplinkos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka nuo 6 mėnesių amžiaus. Šunų savininkai medžioklėje privalo turėti šuns registracijos pažymėjimą. Medžiokliniai šunys turi būti įrašyti į medžioklės lapą.

Be šautuvų galima medžioti su kurtais, kurie iki šiol Lietuvoje buvo laikomi tik kaip dekoratyviniai šunys. Naujos medžioklės taisyklės įteisino medžioklę su šios veislės šunimis. Šiuo metu Lietuvoje jau yra medžiotojų, galinčių išsivesti gražuolius kurtus į medžioklės plotus. Bet Lietuva ne Vidurinė Azija – kurtams mažoka erdvės. Šie šunys negali sėkmingai persekioti žvėrelį miškuose ar krūmynuose. Be to, mūsų laukuose priraizgyta daug vielos tvorų, kurios taip pat trukdo nepaprastai greitai bėgiojantiems kurtams. Su kurtais medžioti galima rudąsias lapes, pilkuosius kiškius. Kai kurie kurtai nesunkiai sugauna stirnas. Tačiau medžioklės taisyklėse stirnų medžioklė su kurtais nenumatyta. Kurtus – “stirnų specialistus” į medžioklės plotus vestis nederėtų. Tiek medžioklė su plėšriaisiais paukščiais, tiek su kurtais daug įdomesnė, kai medžiojama raitomis ant žirgo. Be šautuvų su “laikomis” ar kitų veislių medžiokliniais šunimis sėkmingai galima medžioti mangutus. Temstant ar prieš aušrą tereikia pavaikštinėti su šunimis po medžioklės plotus. Rudenį mangutai mėgsta slampinėti neapartose ražienose, pamiškių pievokšniuose, prie sodybų ar kolektyvinių sodų, ypač kur auga daug kaukazinių slyvų. Mangutai labai mėgsta slyvas. Aptikę prisiryja kiek tik telpa ir nuolat lankosi tose vietose kol surenka visus nukritusius vaisius. Šunis mangutų medžioklei reikia parinkti nepiktus, kad sugautų žvėrelį, mirtinai neužtąsytų. Geriausiai tiks tokie šunys, kurie, prisiviję mangutą, daug loja, tik retkarčiais grybštelėdami žvėrelį už kailinių ir neleisdami pasislėpti, kol atskuba medžiotojas. Kai žvėrelį sulaikęs šuo neloja, tamsoje jo neįmanoma surasti. Sulaikytą mangutą medžiotojas paprastai pribaigia lazda arba paima gyvą. Reikia priminti, kad medžioklės taisyklės draudžia nelaisvėje laikyti laukinius žvėris ir paukščius be Aplinkos apsaugos ministerijos ar jos padalinių leidimo. Taigi, jei sugalvosite, sugavę keletą mangutų, pabandyti juos veisti nelaisvėje, teks išsirūpinti tokį leidimą. Mangutus, barsukus, netgi lapes ir bebrus galima medžioti su urviniais šunimis. Šuns įvarytas į urvo aklavietę žvėrelis iškasamas. Kasimo vieta nustatoma pagal šuns lojimą. Iškasus žvėrelį, urvas būtinai sutvarkomas. Duobė užkasama, žemės paviršius išlyginamas.

Medžioklė su spąstais Lietuvoje ilgą laiką buvo draudžiama. Tik šeškus buvo leista gaudyti su spąstais. Bet jei į spąstus įkliūdavo kiaunė, audinė ar kitas koks žvėrelis, jį reikėdavo paleisti. Vėliau buvo leista medžioti ir su kertamais spąstais, kai žvėrelis paprastai sugriebiamas už kojų. Dabar su spąstais leidžiama gaudyti vilkus, rudąsias lapes, mangutus, kiaunes, audines, bebrus, ondatras, šeškus bei kurmius. Medžiotojas, radęs spąstuose draudžiamą medžioti žvėrį ar paukštį, privalo įrašyti tai į medžioklės lapą ir ne vėliau kaip per 48 valandas nugabenti į rajono Aplinkos apsaugos agentūrą. Gaudant spąstais draudžiama naudoti gyvus paukščius ar žvėrelius kaip jauką. Taip pat nederėtų šiam tikslui naudoti plėšriųjų žvėrių lavonus, kad neišplatinti trichineliozės. Spąstus reikia spęsti taip, kad papuolęs žvėrelis kuo greičiau žūtų. Jeigu tai padaryti neįmanoma, spąstus reikia dažnai tikrinti, kad sugauti žvėreliai ilgai nesikankintų. Kol švelniaplaukių žvėrelių kailiai juodojoje rinkoje turėjo paklausą, spąstus labai vogdavo. Lietuvoje nėra susiformavusių medžioklės su spąstais tradicijų kaip, sakykim, Sibire, kur aptikti svetimi spąstai ir į juos papuolę žvėreliai neliečiami. Lietuvoje aptiktus medžioklės plotuose spąstus, o tuo labiau juose papuolusį žvėrelį, praktiškai nepalieka niekas. Todėl spąstus reikia spęsti ne tose vietose, kur galima lengviausiai sugauti medžiojamąjį žvėrelį, o ten, kur mažiausia tikimybės, kad juos aptiks atsitiktinis praeivis ar specializavęsis spąstų “grybautojas”.

Visoms šioms medžioklėms be šautuvų galioja bendra medžioklės taisyklių nustatyta tvarka ir terminai. Medžiotojai privalo turėti reikalingus dokumentus kaip ir rimtose medžioklėse, kuriose trinksi šautuvai. Nors medžioklėse be šautuvų labiausiai būtų priimtina individuali medžioklė, tačiau individualiai medžioti gali tik medžiotojai, turintys ne mažesnį kaip 3 metų medžiotojo stažą.

Ūkininko patarėjas, 1995 m. Nr.80