Drąsioji kiškė

Su sūnumi Mindaugu praėjusią vasarą pjovėme mišinius Armališkių kaime (dabar jau Kauno miesto teritorija). Eilinį kartą mostelėjęs dalgiu, pamačiau prie žemės prisispaudusį mažą kiškutį. Gerai, kad dirva tame sklype buvo lengva, priesmėlio, tad dar nuo sėjos meto joje buvo išlikusios giliai įspaustos arklio pėdos. Kiškutis kaip tik ir slėpėsi joje, tad dalgio ašmenys praslydo virš susigūžusio žvėrelio. Kiškutis jau buvo ūgtelėjęs, vyriško kumščio didumo. Atsargiai paėmiau žvėrelį, norėdamas perkelti jį į netoliese esantį rugių lauką. Laikomas rankose kiškutis žviegė nesustodamas. Staiga išgirdau rugiuose kažkokį triukšmą. Rugiai jau buvo išplaukę, aukšti, tad juose triukšmingai ratuku bėgiojančio žvėrelio nesimatė, nors lakstė jis visai šalia manęs. Tik rugių stiebai lingavo ir girdėjosi kažkoks keistas šnypštimas. Nesunku buvo atspėti, kad ten laksto kiškė. atbėgusi gelbėti bėdon patekusio savo mažylio. Ir iš tikrųjų, zuikučiui spiegiant, kiškė iššoko į rugių lauko pakraštį per 2-3 žingsnius nuo manęs, pašiaušusi galvos ir kaklo kailį triukšmingai daužė žemę užpakalinėmis kojomis ir kažkaip keistai šnypštė. Kiškė puldinėjo tai į vieną, tai į kitą pusę, lyg ir pasirengusi šokti ant manęs. Skubiai paleidau vis dar cypiantį zuikiuką, balsu teisindamasis, kad nieko blogo neketinau daryti jos vaikui. Dar kurį laiką kiškė suko ratukus rugiuose, bet tuoj nurimo. Nedaug tetrūko, kad būčiau gavęs pylos nuo tokios drąsios kiškienės. Yra tekę matyti, kaip kiškė veja nuo savo vaikų kates, varnas, kranklius, bet kad užpultų žmogų – patirti neteko. Po kelių mostų dalgiu ir Mindaugas rado susigūžusį dirvos įdubime antrą kiškelį. Tačiau šis, paimtas ant rankų, net necyptelėjo. Pasirodo, ir žvėreliai turi skirtingus charakterius.

Tėviškės gamta, 1999 m. kovas, Lietuvos rytas, 1999 06 04