| |

Šventieji Kūčių valgiai

Kūčios – išskirtinai šeimos santarvės šventė. Be to, tai Kalėdų išvakarės – Krikščioniškojo ganytojo, kūdikėlio Jėzaus, užgimimo metas. Kalėdos sutampa su šviesos pergale, žiemos saulėgrįža. Dienos pradeda ilgėti. Veriasi naujų metų perspektyva. Lyg iš naujo įsibėgėja gyvenimo ratas. Kūčioms iš anksto ruošiamasi. Iš pagrindų sutvarkomi namai. Apgalvojama, kokius patiekalus reikėtų pateikti ant šios ilgai lauktos šventės stalo. O jų, remiantis tradicija, turėtų būti, jei ne 9 (analogija su Mėnulio kalendoriaus devynių dienų savaite), tai 12 (analogija su Saulės kalendoriaus 12 mėnesių arba 12 Kristaus apaštalų). Tikėta, tokia patiekalų gausa ant stalo pamalonina dievus, kurie prisidėjo prie gamtos gėrybių užsiauginimo ir surinkimo. Be to, manyta, tiek patiekalų skaičius yra ateinančių metų gero derliaus ir visokeriopos sėkmės garantas. Kūčių stalui patiekalai buvo ruošiami išskirtinai iš gamtos gėrybių. Jau pats Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo – kūčia. Šiam svarbiausiam Kūčių patiekalui pagaminti buvo daiginami ir šutinami kviečiai, miežiai, rugiai, grikiai, žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės. Juos užpila medumi pasaldintu vandeniu, tai vadinta miešimu (aguonų pienas). Tik vėliau tarp Kūčių vegetariškų patiekalų atsirado žuvis. Jos atsiradimas siejasi su krikščioniškosios pasaulėžiūros įsigalėjimu. Žuvis lyg ir nelaikoma mėsa. Ją galima valgyti Katalikų bažnyčios įtvirtintų pasninkų metu.

| |

Šv. Kūčios

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių. Kalbininkas K. Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia” per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia”, turi graikų k. žodis „kukkia”. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma. Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia”. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms.

Velykų tradicija
| |

Velykų tradicija

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.