Plaukimas olimpinėse žaidynėse
Nuo pat pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1986 m.) į jų programą buvo įtrauktos plaukimo varžybos. Olimpinių žaidynių plaukimo programa keitėsi. Kito ir sportinių plaukimo būdų technika. Treneriai ir sportininkai ieškojo naujų plaukimo technikos variantų, kad pasiektų didesnį plaukimo greitį varžybose ir įrodytų savo pranašumą prieš kitus plaukikus. I olimpinėse žaidynėse Atėnuose (Graikija) sportininkai plaukė banguotoje atviroje Viduržemio jūros įlankoje, vandens temperatūra tesiekė +130 C. Buvo rungtyniaujama 100, 500, ir 1200 m nuotoliuose bei graikų prašymu buvo įtrauktas 100 m plaukimas su jūreiviška apranga. Pirmieji olimpiečiai plaukė šiais laikais sportiniame plaukime nenaudojamais plaukimo būdais ,,overarm“ (t.y. plaukimas šonu, kai viena ranka pernešama oru, kita atlieka judesį brasu po vandeniu, o kojos – ,,žirklėmis’) bei ,,tredžen“ (pakaitomis abi rankos pernešamos virš vandens, kojos ,,žirklėmis“). Kiti buvo įvaldę klasikinio braso techniką. Du aukso medalius laimėjo vengras Alfredas Hajošas: 100 m rungtį jis įveikė per 1 min. 22,2 sek., o 1200 m – per 18 min. 22,2 sek. Daugelis plaukikų nebaigė ilgo nuotolio, be to ir teisėjai nesugebėjo fiksuoti visų dalyvių laikų, nustatydavo tik užimtą vietą.