Vilniaus gynybinės sienos bastėjos istorija
Vilniaus Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija nuo seno buvo gerai įtvirtinta. Tačiau miestas augo, plėtėsi jo teritorija ir miestiečių apsaugai nebeužteko vien tik pilies. Po 1410 m. įvykusio Žalgirio mūšio Vilniaus miestui pavojai nebegrėsė iki pat XVI a. pradžios, per tą laiką miestas dar labiau išsiplėtė už pilių teritorijos ribų. XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje besikurianti centralizuota Rusijos valstybė ėmė kelti grėsmę Lietuvai. Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras (1492–1506), tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, 1503 m. privilegija liepė išmūryti miesto gynybinę sieną. Sieną statyti privalėjo visi miesto gyventojai, o kurie negalėjo statyti mūrinės, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila nužymėjo sienos ribas. 1522 m. gynybinės sienos statyba buvo baigta. Joje buvo įrengti penkeri vartai, bet jau XVII a. pradžioje sienoje buvo dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai. XVII a. pirmojoje pusėje prie gynybinės sienos, Bokšto kalne, buvo pastatyta bastėja. Bastėja – įtvirtintas žemių ir mūro gynybinis fortifikacinis statinys, skirtas miesto gynybai, susidedantis iš bokšto, pasaginės dalies, skirtos artilerijai, ir juos jungiančio tunelio. Manoma, kad ją suprojektavo karo inžinierius Fridrichas Getkantas. Tikslių žinių, kada buvo pastatyta bastėja, nėra. Matyt ją pastatyti buvo nutarta po dramatiškų XVI–XVII a. politinių ir karinių įvykių.