Nuolankumas

Nuolankumas. Koks nepopuliarus ir tuo pačiu trokštamas žodis! Iš tikrųjų revoliucinių sukrėtimų ir nesibaigiančių karinių konfliktų, kruvinų susidūrimų ir rasinių nesutarimų ideologinės kovos ir nusikalstamumo augimo epochoje kalbėti apie nuolankumą atrodytų absurdiška. Mums buvo pateiktas klausimas: kaip suprasti nuolankumą? Kas tai, bežodis sutikimas ar kas nors kita? Daugelis dievobaimingų religingų žmonių nuolankumą supranta, kaip bežodį pritarimą neteisybei, abejingumui bendražmogiškoms problemoms. Dauguma krikščionių perėmė tolstojišką „nesipriešinimo blogiui prievarta“ formulę ir stengiasi eiti gyvenimo keliu nuolankiai, palengva, kad nieko neužkabintų, apsiribodami tik malda. Bet pamėginkite jiems „užminti ant nuospaudos“ ir jų nuolankumo neliks nė pėdsako. Nesileisti būti skriaudžiamiems jie moka! Ką gi turėjo omenyje Jėzus, kai vargstantiesiems ir nuskriaustiesiems kalbėjo: „Mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo širdies atgaivą (Mt 11, 29)? Kristus rodė save kaip pavyzdį mums, tikintiesiems. Tai reiškia, kad turime mokytis iš Jo, sekti Jį. O ką tai reiškia? Per visą Jėzaus žemiškąjį gyvenimą, kurį aprašo evangelistai, nerasime nė vieno atvejo, kad Jis būtų pakėlęs balsą dėl asmeninių interesų, kaip sakoma, kad nesileistų būti skriaudžiamas. Pranašas Izaijas išpranašavo apie Kristų taip: „Jis nenulauš įlūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio“ (Iz 42, 3).