Kaldinių kalvos

XX a. septintajame dešimtmetyje buvo ieškoma vietos naujai Lietuvos astronomijos observatorijai, nes senoji, Vilniaus universiteto observatorija Čiurlionio g. Vilniuje, jau buvo gaubiama miesto šviesų, dulkių ir dūmų. Buvo aplankyta daug nuo miestų šviesų nutolusių kalvų variantų ir 1969 m. apsispręsta už Molėtų rajone esančio Kulionių kaimo kalvas, apsuptas Želvos ežero pasaga. Vieta observatorijai pasirodė tinkama ir tais pačiais metais prasidėjo statybos. Etnokosmologijos idėja gimė Molėtų rajone, ant Kaldinių kalvų. Pagrindiniai jos autoriai buvo tuometiniai Astronomijos observatorijos personalo vadovas dr. Gunaras Kakaras ir Puslaidininkių fizikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis dr. Libertas Klimka – didelis etninės kultūros entuziastas. G. Kakaro dangus ir L. Klimkos etnologija palengva rado bendrus sąlyčio taškus – lietuvių tautos sąsajas su dangumi, Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis. Tai ir buvo etnokosmologijos ištakos – tiek pačios sąvokos, tiek būsimo muziejaus. Tačiau tada – po 1970 metų dar ilgai nebuvo ištartas etnokosmologijos terminas. Tuo metu Molėtų astronomijos observatorijos statybos tęsėsi. Paleidžiami į darbą du pirmieji observatorijos teleskopai. Trumpos žinutės spaudoje, be jokios reklamos. Tačiau to matyt užteko – į observatoriją pradėjo važiuoti ekskursijos, grupės, pavieniai lankytojai. Daugeliui rūpėjo klausimas kas ta astronomijos observatorija, ką stebi ir mato astronomai pro savo teleskopus.