Įvaikinimo procedūros Lietuvoje
Konstitucijos 38-39 straipsniuose įtvirtina, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, todėl valstybė įsipareigoja globoti šeimą, kuri augina vaikus. Ši Konstitucijoje įtvirtinta nuostata reiškia, kad auginanti vaikus šeima yra laikoma svarbiausiu visuomenės elementu. Įregistruota vaiko kilmė sukelia visas Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytas tėvų ir vaikų tarpusavio teises ir pareigas. Įvaikintą vaiką ir įvaikintojus sieja tokios pačios teisės ir pareigos kaip vaiką bei jo biologinius tėvus. Įvaikinimas, neturėdamas biologinio pradmens, yra tam tikras juridinis veiksmas (faktas), kai vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui bei biologiniams tėvams būdingas ir įstatyme įtvirtintas teises ir pareigas. Be to, po šios procedūros baigiasi visos įstatyme nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos preambulėje pabrėžiama, jog vaikas gali visapusiškai ir deramai bręsti tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Minėtos konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodoma, kad laikinai ar visam laikui netekęs savo šeimos aplinkos, vaikas turi gauti alternatyvią priežiūrą, kuria laikomas ir įvaikinimas.