Kaip mylėjo pirmieji krikščionys: ar liko vietos erotikai?
Nežinau kito šventraščio, kuriame toks svarbus ir reikšmingas būtų žodis „meilė“. Naujajame Testamente jis kartojamas itin dažnai. Turbūt net netikintys yra girdėję didžiausią ir svarbiausią krikščionybės įsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 23, 37. 39). Ir ne vienas turbūt susimąstė: „Na, kaip gi aš mylėsiu kokį vargetą ar vagį? Koks jis man „artimas“? Myliu savo tėvus, vyrą ar žmoną, vaikus, draugus. Bet mylėti kiekvieną sutiktą, netgi man kenkiantį?..“ Čia ir vėl pakiša koją mūsų lietuvių kalba. Meilė meilei nelygu. Agapė juk ne erotas. Jėzus, atsakydamas į klausimą, kas yra „artimas“, kartu pasako ir ką reiškia „mylėti“. Gerojo samariečio palyginimas (Lk 10, 29–37) moko, kad artimo meilė yra sąmoningas pasirinkimas ir veiksmas, o ne jausmas. Jėzus sako: „Eik ir tu taip daryk“. Ne „jausk“ ar „galvok“, o „daryk“. Suprantama, žmogus negali visiškai valdyti savo jausmų, tačiau gali valdyti savo elgesį. Tuomet aiškesnė darosi ir garsioji šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori“. Juk ne apie įsimylėjimą jis kalba. Įsimylėjėliai ir taip būna truputėlį „išprotėję“, o jeigu dar darytų viską, ką nori… Žmogus netobula būtybė ir jo meilė netobula. Jeigu tai suprasime per jausmo prizmę. Tačiau jeigu galvosime apie meilę Dievui kaip apie Jo įsakymų vykdymą, kaip apie Jo matymą kiekviename sutiktajame, „mylėti“ ir „daryti“ reikšmės sutaps.