Akropolis

Didieji prekybos ir laisvalaikio centrai lyg baubas sutinkami beveik visuose šalies regionuose. Priešingai nei Lenkijoje, protesto akcijomis, skundais, teismais ir kitokiomis priemonėmis aršiai kovojantys prieš didžiuosius prekybos centrus remiasi ne tik Lietuvoje beveik nebeaktualiu smulkaus ir vidutinio verslo žlugdymo argumentu, o aplinkosauga, chaotiška miestų plėtra ir kamščiais. Per kraštus besiliejantis populizmas bei politiniai žaidimai kaitina aistras ir leidžia politikams prieš rinkimus rinkti „liaudies balso” pliusiukus. Verčiantys valdžią dirbti geriau bei kitokiais populistiniais pažadais besisvaidantys politikai ir įvairaus plauko visuomenės veikėjai paprastai lieka akli racionaliems ekonominiams dėsniams ir pasaulyje vykstantiems globalizacijos procesams. Už miško grybukų ir ąžuoliukų besislapstantys rėksniai, augę tik tarp miesto dulkių, paranojiškai bijodami automobilių kamščių sukeliamo smogo net neištaria žodžio „investicija”, o ką jau kalbėti apie naudos sau, miestui ir šaliai suvokimą. Kauno „Akropolio” statybų epopėja parodė, jog baimės, populizmo ir demagogijos pripumpuoto orkestro išpūsti burbulai po kelių mėnesių nuo objekto atidarymo išleido orą – nei miestas sudarkytas, nei transporto spūsčių Karaliaus Mindaugo prospekte nematyti, nei smulkus verslas Laisvės alėjoje sugriuvo. Šiek tiek analogiška „trijų pušelių” istorija Druskininkuose jau tapo klasikiniu ekonomikos analitikų pavyzdžiu, kaip gali būti žlugdomos investicijos.