Hu­mo­ro nau­da dar­be

Hu­mo­ras lei­džia pa­žvelg­ti į pa­sau­lį ki­to­kiu kam­pu, pa­ma­ty­ti si­tu­a­ci­ją iš ša­lies, ki­taip įver­tin­ti įpras­tus da­ly­kus. Hu­mo­ras pa­de­da ben­drau­ti, ra­cio­na­liau, „per at­stu­mą“ įver­tin­ti įtam­pą su­ke­lian­čius įvy­kius. Ty­rė­jai ne kar­tą pa­tvir­ti­no, kad hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­tys žmo­nės ki­tiems at­ro­do pa­trauk­les­ni. Juo­kas su­ma­ži­na įtam­pą su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se. Ar at­krei­pė­te dė­me­sį, kaip pa­si­kei­čia mū­sų po­žiū­ris į žmo­nes, kai kar­tu nuo­šir­džiai juo­kia­mės?

 

Tai­gi hu­mo­ras dar­be yra nau­din­gas. Be to, no­ri­te ar ne, jis yra ne­iš­ven­gia­mas. Ati­džiau pa­nag­ri­nė­jus su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas ir jų da­ly­vius, ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie san­ty­kių mo­de­lį ko­lek­ty­ve – mėgs­ta­mus ar ig­no­ruo­ja­mus, įta­kin­gus ar be­jė­gius dar­bo gru­pės na­rius. Moks­li­nin­kai W. J. Dun­ca­nas ir J. P. Fei­sa­lis žur­na­le Or­ga­ni­za­tio­nal Dy­na­mics ap­ra­šė ke­lis ko­lek­ty­vo na­rių ti­pus, ku­riuos nu­sta­tė nag­ri­nė­da­mi bū­tent su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas.

 

Ty­ri­mų me­tu su­rink­ta in­for­ma­ci­ja yra ver­tin­ga va­do­vams, ku­rie ti­ki, kad hu­mo­ras dar­bo vie­to­je yra nau­din­gas.

 

Aro­gan­tiš­kas vir­ši­nin­kas

 

Daž­niau­siai šis žmo­gus gru­pė­je tu­ri for­ma­lią val­džią (sky­riaus vir­ši­nin­kas, la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas, biu­ro va­do­vas ar pan.), ta­čiau dėl ko­le­gų po­žiū­rio ar net sa­vo są­mo­nin­go pa­si­rin­ki­mo jau­čia­si so­cia­liai izo­liuo­tas. Šie žmo­nės pa­tys ne­daž­nai juo­kau­ja. Tais re­tais at­ve­jais, kai tam­pa hu­mo­ro si­tu­a­ci­jų da­ly­viu, aro­gan­tiš­kas vir­ši­nin­kas yra tas, apie ku­rį juo­kau­ja­ma, ži­no­ma, tik jam ne­gir­dint.

 

Aro­gan­tiš­kas va­do­vas ne­lai­ko­mas drau­gu. Jis – ma­žiau­siai mė­gstamas gru­pės na­rys. Jei pa­pra­šy­tu­mė­te ben­dra­dar­bių iš­var­dy­ti žmo­nes, ku­riuos jie pa­si­rink­tų pa­val­di­niais pa­tys ta­pę va­do­vais, aro­gan­tiš­ka­sis ti­pas vei­kiau­siai net ne­bū­tų pa­mi­nė­tas.

 

La­bai svar­bi pa­sta­ba – aro­gan­tiš­ko va­do­vo juo­kai at­ro­do įžei­džian­tys daž­niau nei bet ku­rio ki­to gru­pės na­rio.

 

Ro­ber­tas dir­ba lei­dyk­lo­je vy­riau­siuo­ju re­dak­to­riu­mi ir lei­dė­ju. Me­tų pra­džio­je lei­dyk­los sa­vi­nin­kų gru­pė nu­spren­dė pa­keis­ti kai ku­rias nu­si­sto­vė­ju­sias tai­syk­les, ir dar­buo­to­jai su­pra­to, kad ne­teks kai ku­rių fi­nan­si­nio ska­ti­ni­mo ga­li­my­bių. Ro­ber­tas sto­jo dar­buo­to­jų pu­sėn, nors nie­kas ne­ti­kė­jo, kad dar­buo­to­jų ge­ro­vė jam iš tik­rų­jų rū­pi. Kar­tą per prieš­pie­čius Ro­ber­tas pa­juo­ka­vo, kad teks, ma­tyt, prie pen­si­jos pri­si­dur­ti dir­bant tak­sis­tu. Vi­si nu­si­juo­kė, ta­čiau ko­men­ta­ras dar­buo­to­jams ne­pa­ti­ko. Ro­ber­tui iš­ėjus, jie tuoj pat pra­kal­bo: ži­nant lei­dė­jo at­ly­gi­ni­mo dy­dį, jam tik­rai ne­pri­reiks dur­ti ga­lo su ga­lu lau­kiant, kol paš­ti­nin­kas atneš pensiją.

 

Va­do­vas, de­ri­nan­tis for­ma­lią ga­lią su aro­gan­tiš­ka lai­ky­se­na, už tai su­mo­ka: jis pra­ran­da „tei­sę“ juo­kau­ti su že­mes­nio sta­tu­so dar­buo­to­jais ir apie juos.

 

 

Šio ti­po va­do­vas nė­ra izo­liuo­tas. Vi­si dar­buo­to­jai su juo ne­si­var­žy­da­mi juo­kau­ja ir ne­bi­jo pa­juo­kau­ti apie jį. Ti­kė­ti­na, kad ko­le­gos lai­ko to­kį va­do­vą be­jė­giu, kad ir ko­kią for­ma­lią ga­lią jis tu­rė­tų. Pa­val­di­niai men­kai ger­bia va­do­vus, ku­rie tu­ri ga­lios, bet ne­su­ge­ba ja pa­si­nau­do­ti. Minkš­to ti­po va­do­vai nė­ra ger­bia­mi ly­de­riai, be to, jie daž­nai bū­na ne­efek­ty­vūs dar­buo­to­jai.

 

Šio ti­po va­do­vo juo­kai ga­li at­ro­dy­ti įžei­džia­mi ir ne­ma­lo­nūs, ta­čiau ne dėl to, kad pats žmo­gus nė­ra mėgs­ta­mas (aro­gan­tiš­ko va­do­vo at­ve­jis), o to­dėl, kad jis ne­su­ke­lia pa­gar­bos kaip pro­duk­ty­vus dar­bo gru­pės na­rys.

 

Jo­nė dir­ba pro­jek­tų va­do­ve vi­du­ti­nio dy­džio in­ži­ne­ri­nė­je kom­pa­ni­jo­je. Ji pri­žiū­ri, kad kruopš­čiai bū­tų tvar­ko­ma pro­jek­tų do­ku­men­ta­ci­ja, lai­ku ap­mo­ka­mos są­skai­tos. Jo­nė daž­nai juo­kais įge­lia ko­le­goms in­ži­nie­riams, esą jie pui­kiai ku­ria ir pro­jek­tuo­ja, bet nie­ka­da ne­tel­pa į nu­ma­ty­tą biu­dže­tą. In­ži­nie­rių gru­pė „tie­siai švie­siai“ lei­džia jai su­pras­ti, kad šie nuo­la­ti­niai juo­ke­liai jiems ne­pa­tin­ka, va­di­na Jo­nę „deg­tu­kų tau­py­to­ja“ ir at­si­ker­ta, kad ji truk­do siek­ti pa­grin­di­nių įmo­nės tiks­lų ir įgy­ven­din­ti vi­zi­ją. Juk Jo­nė pri­va­lo ska­tin­ti, o ne stab­dy­ti kū­ry­bi­nį pro­ce­są.

 

 

Tai dar­bo gru­pės „auk­si­nis ber­niu­kas“ ar „auk­si­nė mer­gai­tė“. Jis ar ji nė­ra for­ma­lus ly­de­ris, ta­čiau iš­lai­ko la­bai ar­ti­mą san­ty­kį su ki­tais ko­lek­ty­vo na­riais. Skir­tin­gai nei „minkš­tas“ va­do­vas, ku­ris tu­ri val­džią, bet ne­tu­ri ga­lios, so­li­dus ko­le­ga pa­si­žy­mi ga­lia, nors ne­tu­ri for­ma­lios val­džios. Jis ger­bia­mas, nes yra sa­vo da­ly­ko ži­no­vas. Ben­dra­dar­biai daž­nai jį va­di­na „šau­niau­siu dar­buo­to­ju“, šį žmo­gų ko­le­gos mie­lai iš­si­rink­tų ly­de­riu. So­li­die­ji mė­gau­ja­si ypa­tin­go­mis pokš­ta­vi­mo pri­vi­le­gi­jo­mis – jie ga­li juo­kau­ti apie ki­tus ben­dra­dar­bius jiems gir­dint, ta­čiau nie­kas ne­įsi­žei­džia. Tie­są sa­kant, tam, ku­ris tam­pa pokš­to ob­jek­tu, net la­bai pa­si­se­ka! Ki­ta ver­tus, šiems žmo­nėms ten­ka su­si­tai­ky­ti ir su tuo, kad ben­dra­dar­biai ir apie juos la­bai mėgs­ta pa­juo­kau­ti. Aki­vaiz­du, kad ge­ras hu­mo­ro jaus­mas yra šių žmo­nių ryš­kiau­sias bruo­žas, o gal ir po­pu­lia­ru­mo prie­žas­tis.

 

No­ra yra pa­pras­ta ga­my­bos įmo­nės pro­jek­tuo­to­ja. Jos dar­bas – spręs­ti dar­bo pro­ce­so me­tu ky­lan­čias pro­ble­mas ir kon­sul­tuo­ti dar­buo­to­jus tech­ni­niais klau­si­mais. Ji – pir­mo­ji kom­pa­ni­jos pa­sam­dy­ta in­ži­nie­rė mo­te­ris ir la­bai sten­gia­si kuo dau­giau pa­dė­ti ko­le­goms. Kai pa­mai­nos va­do­vas iš­ėjo į pen­si­ją, dau­gu­ma bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad bū­tent No­ra tu­ri už­im­ti jo vie­tą. Ben­dra­dar­biai at­vi­rai pri­pa­žįs­ta, kad No­ra jiems pa­tin­ka, nors ir tu­ri tik aukš­tes­nį­jį iš­si­la­vi­ni­mą. Nie­kas ne­si­var­žo juo­kau­ti No­ros aki­vaiz­do­je, o ji ne­si­var­žo juo­kau­ti drau­ge su vi­sais. Ji jau­čia­si sau­giai, nes ži­no, kad sa­vo dar­bą at­lie­ka tik­rai ge­rai.

 

 

Nau­jo­kui daž­niau­siai pa­sa­ko­ja­mi juo­kai. Jis jau­nes­nis už dau­gu­mą dar­buo­to­jų, dir­ba ne­se­niai. Nau­jo­kas ko­lek­ty­ve ne­tu­ri ypa­tin­go au­to­ri­te­to ir ne­lai­ko­mas la­bai pro­duk­ty­viu gru­pės na­riu. Ko­le­gos į jį žiū­ri kaip į be­jė­gį ir ne­ke­lian­tį jo­kios grės­mės, tad no­riai įtrau­kia į links­mus sa­vo po­kal­bius. Juok­tis iš nau­jo­ko – ne­tak­tiš­ka, bent kol jis ge­riau su­si­pa­žins su gru­pe ir pel­nys pri­pa­ži­ni­mą. Nors nau­jo­kai da­ly­vau­ja po­kal­biuo­se, pa­tys jie re­tai juo­kau­ja, ypač ven­gia pa­šiep­ti ko­lek­ty­vo sen­bu­vius.

 

Vy­tis yra far­ma­ci­nės kom­pa­ni­jos pre­ky­bos agen­tas. Dar stu­di­juo­da­mas me­di­ci­ną, jis pra­dė­jo dirb­ti pu­sę die­nos la­bo­ra­to­ri­jo­je. Čia jau­tė­si kaip na­mie, ta­čiau sa­vo at­ei­ties su me­di­ci­na ne­sie­jo, to­dėl vos bai­gęs stu­di­jas ėmė dirb­ti pre­ky­bos agen­tu. Jis mie­lai kal­ba­si su ben­dra­dar­biais, ir jie no­riai ben­drau­ja, ta­čiau Vy­tis jau­čia at­sar­gų ko­le­gų po­žiū­rį. Jie vis dar ste­bi­si, kad vai­ki­nas pa­si­rin­ko agen­to, o ne moks­li­nin­ko dar­bą. Vy­tis no­rė­tų, kad ben­dra­dar­biai su juo elg­tų­si lais­viau, at­si­pa­lai­duo­tų ir pa­juo­kau­tų – ta­da jis jaus­tų­si kaip tik­ras ko­lek­ty­vo na­rys.

 

 

Dar­be ga­li­ma ir rei­kia juo­kau­ti

 

Daž­nai be rei­ka­lo skirs­to­me gy­ve­ni­mą į dar­bą ir žai­di­mą. Dau­gu­ma žmo­nių su­vo­kia, koks reikš­min­gas dar­be yra hu­mo­ras – tei­gia­mai vei­kia at­mo­sfe­rą, lei­džia ge­riau pa­jus­ti dar­bo pras­mę, ne tik pa­leng­vi­na ben­dra­vi­mą, bet ir pa­ro­do dar­buo­to­jų san­ty­kius ir va­do­va­vi­mo sti­lius. Dar dau­giau – hu­mo­ras yra ne­iš­ven­gia­ma mū­sų el­ge­sio da­lis. Tai, kad Ro­ber­tas (aro­gan­tiš­kas va­do­vas) yra ko­le­gų ig­no­ruo­ja­mas hu­mo­ro at­žvil­giu, ro­do, jog dar­buo­to­jai jau­čia­si at­skir­ti nuo va­do­vy­bės. Tai, kad in­ži­nie­riai ne­pri­ta­ria Jo­nės juo­kams, ro­do, jog ji nė­ra ger­bia­ma pa­grin­di­nių kom­pa­ni­jos dar­buo­to­jų. Lais­vas ir ma­lo­nus ben­dra­vi­mas su No­ra ro­do, kad ji ver­ti­na­ma už ge­bė­ji­mą su­sie­ti tech­ni­nes ži­nias su prak­ti­niais dar­bo as­pek­tais. Pa­ga­liau Vy­čio ko­le­gų san­tū­ru­mas iš­duo­da, kad nau­jo­kas dar nė­ra vi­sa­ver­tis ko­lek­ty­vo na­rys.

 

Juo­kau­ti ga­li ne tik va­do­vy­bė

 

Ne­re­tai tei­gia­ma, kad žmo­nės, ku­rie daž­niau juo­kau­ja, pa­si­žy­mi ir aukš­tes­niu sta­tu­su dar­bo­vie­tė­je, o tie, iš ku­rių juo­kia­ma­si, at­virkš­čiai – už­ima že­mes­nę pa­dė­tį. Ar tai tie­sa? Ne­vi­siš­kai. Mū­sų ap­tar­ti pa­vyz­džiai ro­do, kad sta­tu­sas yra men­kes­nis ro­dik­lis už žmo­gaus so­cia­li­nį vaid­me­nį ap­skri­tai. Nie­kaip ne­ga­lė­tu­me tvir­tin­ti, kad va­do­vas, ku­ris no­ri bū­ti ger­bia­mas pa­val­di­nių, tu­rė­tų veng­ti su jais juo­kau­ti. At­virkš­čiai, lai­ku ir tin­ka­mai pa­juo­kau­da­mas va­do­vas pa­ro­dy­tų pa­val­di­niams, kad jis yra toks pat žmo­gus kaip ir vi­si.

 

Taip pat nė­ra blo­gai ir bū­ti tuo, iš ku­rio juo­kia­ma­si. Vy­tis la­bai no­rė­tų, kad ko­le­gos kar­tais jį drau­giš­kai pa­šiep­tų, ypač jei tai bū­tų toks žmo­gus kaip No­ra. Dau­gu­ma ko­le­gų iš kar­to pa­ma­ty­tų, kad la­biau­siai ger­bia­mas gru­pės na­rys jį pri­ima ir ma­lo­niai su juo el­gia­si. Ki­ti ko­le­gos tur­būt grei­tai pa­sek­tų jo pa­vyz­džiu. Ži­no­ma, kai dar­buo­to­jai yra pa­šie­pia­mi va­do­vų, ku­rių nei mėgs­ta, nei ger­bia, jie pra­de­da gin­tis. Ta­čiau jei juo­kus kre­čia drau­gas ar mėgs­ta­mas ko­lek­ty­vo na­rys, juo­kas ga­li tap­ti ma­lo­niu kom­pli­men­tu. Tai­gi gru­pės na­rio po­zi­ci­ją ir hu­mo­ro ri­bas api­brė­žia pa­si­ti­kė­ji­mas, pa­gar­ba ir drau­giš­ku­mas, o ne for­ma­lus jo sta­tu­sas, val­džia. Juo­ka­vi­mas ro­do žmo­gaus sta­tu­są, bet jo ne­le­mia.

Hu­mo­ras – san­ty­kių „aly­va“

 

Hu­mo­ras bū­na it „aly­va“ – pa­de­da san­ty­kių ma­ši­nai sklan­džiai už­si­ves­ti ir rie­dė­ti. Toks hu­mo­ras ski­ria­si nuo pik­tos pa­šai­pos, ku­ri san­ty­kius trik­do. Kai ben­dra­dar­biai su nau­jo­ku pa­juo­kau­ja apie ko­le­gas ir taip įtrau­kia jį į ko­lek­ty­vą, hu­mo­ras vei­kia kaip aly­va. Pa­si­šai­py­mas iš aro­gan­tiš­ko va­do­vo (jam ne­gir­dint) vei­kia prie­šin­gai – tai vie­nin­te­lis dar­buo­to­jų bū­das iš­veng­ti be­jė­giš­ku­mo jaus­mo, ku­rį su­ke­lia va­do­vo aro­gan­ci­jos ir for­ma­lios ga­lios de­ri­nys.

 

Hu­mo­ru dau­gu­ma žmo­nių iš­reiš­kia dau­giau ar ma­žiau są­mo­nin­gą po­rei­kį bū­ti gru­pės da­li­mi. Štai ko­dėl dar­be hu­mo­ras yra ne­iš­ven­gia­mas – jis la­biau nei kas ki­ta pa­de­da žmo­nėms pa­jus­ti ben­dru­mą.

 

 

Hu­mo­ras ide­a­liai tin­ka ska­tin­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą. Hu­mo­ras pa­de­da žmo­gui pa­žvelg­ti į si­tu­a­ci­ją lanks­čiau, pa­mirš­ti iš­anks­ti­nį ver­ti­ni­mą ir at­si­žvelg­ti į al­ter­na­ty­vią nuo­mo­nę.

 

Hu­mo­ras ska­ti­na grei­čiau pri­im­ti nau­jo­ves. Juo­kas pa­de­da įveik­ti nei­gia­mas nuo­sta­tas ir įti­kin­ti žmo­nes pa­keis­ti el­ge­sį. To­dėl hu­mo­ras la­bai tin­ka su­au­gu­sių­jų mo­ky­mams.

 

Hu­mo­ras at­pa­lai­duo­ja, to­dėl su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se pa­de­da at­si­kra­ty­ti įtam­pos ir iš­lai­ky­ti pro­duk­ty­vų dar­bo tem­pą.

 

Hu­mo­ras su­tei­kia ener­gi­jos. At­lie­kant nuo­bo­džias už­duo­tis šiek tiek juo­ko at­gai­vi­na žmo­gų, pa­de­da iš­lai­ky­ti dė­me­sį. Spren­džiant su­dė­tin­gas pro­ble­mas hu­mo­ras ska­ti­na dar­buo­to­jus ak­ty­viau įsi­trauk­ti į dar­bo gru­pės dis­ku­si­jas.

 

Hu­mo­ras pa­de­da, kai si­tu­a­ci­ja yra vi­sai ne­links­ma, pa­vyz­džiui, kai at­lei­džia­mi dar­buo­to­jai. „Bran­gio­ji, aš su­ma­ži­nau kom­pa­ni­ją“ – toks ab­sur­diš­kas pokš­tas pa­dė­jo vie­nam iš Ko­dak kom­pa­ni­jos pa­da­li­nių įveik­ti ne­leng­vą re­or­ga­ni­za­ci­jos eta­pą.

 

Hu­mo­ras ga­li pa­ge­rin­ti dar­bo ko­ky­bę

 

Žmo­gui bū­ti­na jaus­tis pri­ima­mu, ver­ti­na­mu ko­lek­ty­vo na­riu, o hu­mo­ras pa­de­da tai pa­siek­ti. Juo­kas jun­gia žmo­nes, o su­telk­tas ko­lek­ty­vas pro­duk­ty­viau­siai dir­ba. Taip yra to­dėl, kad vie­nin­go ko­lek­ty­vo na­riai tu­ri vie­nas ki­tam ne­ma­žai įta­kos, tad jei to­kia­me ko­lek­ty­ve va­do­vau­ja­ma­si aukš­tais dar­bo at­li­ki­mo stan­dar­tais, dar­buo­to­jai aukš­tų nor­mų lai­ko­si en­tu­zias­tin­giau nei ma­žiau su­telk­to­je dar­bo gru­pė­je. Va­do­vas ga­li tuo pa­si­nau­do­ti: iš­kel­da­mas ap­gal­vo­tus veik­los tiks­lus ir vy­ku­siai ska­tin­da­mas jis įdie­gia aukš­tą dar­bo at­li­ki­mo stan­dar­tą, o tin­ka­mai nau­do­da­mas hu­mo­rą su­tel­kia ko­lek­ty­vą, di­di­na ko­man­dos jaus­mą ir taip ga­li pa­siek­ti pui­kių re­zul­ta­tų.

 

Ži­no­ma, juo­kau­jant rei­kė­tų at­si­žvelg­ti ir į va­do­va­vi­mo sti­lių. Bru­ce’as Avo­lio Aca­de­my of Ma­na­ge­ment žur­na­le pa­žy­mi, kad va­do­vo pa­juo­ka­vi­mas yra la­bai veiks­min­gas, jei nau­do­ja­mas trans­for­ma­ci­nis va­do­va­vi­mo sti­lius – dar­buo­to­jai ska­ti­na­mi elg­tis kū­ry­biš­kai ir lanks­čiai trak­tuo­ti įpras­ti­nes nor­mas. Ta­čiau jei va­do­vas rei­ka­lau­ja griež­tai lai­ky­tis nu­ro­dy­mų ir kon­kre­čių in­struk­ci­jų, jo hu­mo­ras bus ne­veiks­min­gas, trik­dys ir blaš­kys pa­val­di­nius.

 

Ge­ras va­do­vas pa­žįs­ta kiek­vie­ną sa­vo pa­val­di­nį, bet kar­tu ma­to vi­są dar­bo gru­pę iš ša­lies, tad ga­li įver­tin­ti, ko­kią įta­ką hu­mo­ras da­ro dar­bo re­zul­ta­tams, ir ge­riau su­vok­ti, kas iš tik­rų­jų vyks­ta jo va­do­vau­ja­ma­me ko­lek­ty­ve.