Žydų Štetl
Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams “štetl” tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą. Gyveno greta lietuvių, bet vis dėlto atskirai. Labiausiai skyrė religija. Viena vertus, daugelis krikščionių laikėsi bažnyčios skelbiamos nuostatos, kad žydai nužudę Jėzų ir neretas, samprotaudamas apie žydus, priskirdavo jiems tą kolektyvinę istorinę atsakomybę; kartais tai šiek tiek nuspalvindavo net santykius su pažįstamu, kaimynu. Kita vertus, judaizmas tolino žydus nuo kitatikių, ugdė uždarumą. Santuokos buvo toleruojamos tik su bendratikiais; kašruto taisyklės (žr. skyrių “Religinė tradicija”) draudė sėsti su kataliku prie bendro stalo; per šabatą, kai krikščionys dirbo, žydui buvo nevalia net krosnies kūrenti. Daugelis žydų papročių lietuviui atrodė keisti, svetimi, nepriimtini, neretai sukeldavo pašaipą, o kartais ir stipresnį negatyvizmą. Tai atsispindėjo ir tautosakoje.
Religija žydų gyvenime vaidino svarbų vaidmenį. Praeityje visas švietimas buvo religinis. LDK labai garsėjo savo ješivomis – Voložino, Telšių, Miro, Slabados (Vilijampolės), Panevėžio, Kelmės, Eišiškių ir t.t. Daugelyje jų studijavo jaunuoliai ir iš kitų Europos šalių. Ir dabar Izraelyje, JAV ir kitur veikia ješivos, pasivadinusios Lietuvos ješivų vardais. Mokslo prestižas buvo labai didelis, jis buvo vertinamas kur kas labiau už turtus. Turtingi žydai važiuodavo į ješivas rinktis jaunikių savo dukroms; po sutuoktuvių jie ilgai, kartais iki 5 metų ir ilgiau, išlaikydavo žentą, kad tasai galėtų visiškai atsidėti Talmudo studijoms. Toks išsimokslinęs žentas buvo šeimos pasididžiavimas.
Mergaitėms mokymasis nebuvo privalomas, kaip berniukams, bet jis buvo skatinamas. Rašyti mokėjo toli gražu ne visos, bet visos paskaitydavo maldaknygę. Nepaprastai paplitęs buvo populiarus Toros išdėstymas jidiš kalba, vad. Tsena-u-rena; ši knyga perspausdinta 450 kartų. Ješivose moterys nesimokė, religinis įstatymas joms draudė studijuoti Talmudą.
