Rusifikavimas

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 – 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimo politika, dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti – registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais.

1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

XIX a. 6-7 dešimtmetyje į Rusiją iš Vokietijos prasiskverbė Haskalos – žydų Apšvietos – idėjos. Maskiliai, Haskalos šalininkai, siekė, kad žydai neužsisklęstų vien religinio švietimo rėmuose, susipažintų su pasaulietine kultūra, įsilietų į bendrą visuomenės gyvenimą. Vietoj religinio ugdymo institucijų – chederų – ėmė kurtis moderni pasaulietinio švietimo sistema. Caro vyriausybė rėmė valdiškų žydų mokyklų steigimą, vertino tai kaip rusinimo įrankį. Mokytojų kadrus šioms mokykloms turėjo rengti 1873 m. vietoj buvusios rabinų mokyklos įkurtas mokytojų institutas. Tačiau gyventojai suvokė rusifikatorišką šių mokyklų vaidmenį ir nelabai noriai leido į jas vaikus. Haskalos sąjūdis Lietuvoje kelio asimiliacijai neatvėrė. Žydai, kaip ir anksčiau, orientavosi į tautinę kultūrą tiek jidiš, tiek ir hebrajų kalbomis. Geros sąlygos šiai kultūrai plėtotis susidarė Lietuvai laimėjus nepriklausomybę.