Neapykanta emigrantams – “melo ekonomikos” pasekmė?

Neretai susimąstau, kodėl docentė Aušra Maldeikienė puolama, esą yra labai pikta (“Vėl ana rėkauja”, – pagalvojate, ar ne? Taip ir žinojau). Patikėkite, ji ne viena yra pikta. Samdomo darbo jėgai Airijoje atstovauja 12% imigrantų (2012 gruodžio duomenimis). Iš jų – apie 20 000 lietuvių ir “tik” 120 000 lenkų. Tokią masę žmonių, neskaitant kitų tautybių atstovų, pagrįstai galime vadinti respublika respublikoje, darančia pastebimą įtaką ekonomikai. Tad didžiausią piktumą sukelia mąstymas pagal principą “man gerai, o po manęs – nors ir tvanas”. Deja, nemažai imigrantų (kalbu apie lietuvius ir brolius lenkus) sapnuoja itin saldžius nuobodžius sapnus, tikėdamiesi, jog gyvenimas atsukant bendruomenei nugaras yra naudingas tai bendruomenei.

Pavyzdžiui, visa Europa prisimena, kaip ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje 2010 metais ne vienam migrantui sutrukdė pasinaudoti pigių skrydžių bendrovės “Ryanair” paslaugomis. Tačiau ironija yra likimo tarnaitė. Pirmasis pykčio priepuolis apėmė, kai sužinojau, kad Airijos socialinės apsaugos sistema – rojus veltiniams, “vienišoms” mamoms, “prasmingo darbo” nerandantiems studentams ir kitiems labai svarbiems asmenimis. Taip pat visiems, tikintiems mistine sąvoka “protų nutekėjimas” ar skundais “ak, nerandu darbo pagal specialybę, kokia tragedija”. Taip, tikrai, kasmet apie 500 teisininkų iš Lietuvos įsidarbina teisininkais Londone, o šimtas architektų – architektais Dubline. Pavadinkime juos madingu trumpiniu VIP.

“Išskirtinės” personos, arba VIP, yra ypatingos, kadangi atranda įstatymų spragas ten, kur kitas, rodos, ar kvailas, ar nemadingas, bet doras ir sąžiningas darbo liaudies žmogelis jei ir mato, tai jomis nepasinaudoja. “Swedbank” ekonomistas Nerijus Mačiulis teigia, kad dėl migracijos jaudintis jau nėra ko – imigracijos ir emigracijos srautai stabilizuojasi, atlyginimai 2013 metais Lietuvoje pakils 1,6 procento. Išties džiugu, jeigu uždirbate kokius 1000 litų “į rankas” – kaip mat pajusite. Pajausite savo kailiu, ką reiškia tie 1,6 procento, kuomet atlyginimai didėja nežymiai, verslo pelnai grįžta į prieškrizinį lygį, pagrindinių maisto produktų kainos nekrenta, dėl progresinių mokesčių graudenimai nesibaigia, minimali alga ir lieka pajuoka, o legendinėmis šildymo sąskaitomis nesidomi nei STT, nei FNTT, tik Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, pasileidusi į bevaises, anot jos, bedarbių intelekto paieškas.

Artiname makroekonomines realijas prie kasdienio gyvenimo. Airijos socialinės apsaugos sistema VIP kategorijai priklausančiuosius apgaubia išskirtinės “ekonominės šilumos” eureole, kurios metų metais ilgisi Lietuvos vargingieji. Turiu omenyje tuos, kuriems tikrai reikia padėti. Deja, ilgisi šito šilto drabužėlio ir VIP’iniai asmenys. Žiūrime, ką turime:

– socialinės išmokos skiriamos, jeigu esi vieniša mama, auginanti vaiką/-ų. Kompensacija už būstą, maistą, komunalinius mokesčius mokama ketvirtadieniais kiekvienam vaikui atskirai. Savivaldybėse esančiuose pašto skyriuose nusidriekia pašalpų prašytojų eilės. Mielas skaitytojas teatleidžia už pagarbų žodį pastarųjų atžvilgiu, kadangi tikrai nemažai piliečių susirenka sunkiai pragertais veidais. Atvyksta ir neblogų automobilių savininkai… “Duonos laukiančiųjų” eiles regėjau Dublino, Galvėjaus, Korko ir Dundalko miestuose. Nuo 2008-ųjų pašalpų mokėjimas į sąskaitą pakeistas išmokėjimu grynaisiais, tad ketvirtadieniais vengiu siųsti namiškiams laiškus, kupinus gimtinės ilgesio;

– socialinės išmokos skiriamos, jeigu esi vieniša mama, auginanti neįgalų vaiką (sąlygos beveik identiškos, tik dar daugiau palengvinimų, pvz.: nemokamos mokyklos specialiųjų poreikių vaikams, išmokos iki gyvos galvos – vaikas gi nesiruošia pasveikti);

– esi vienišas/vienas dirbantis tėvas arba motina – tuomet kas savaitę sutaupai apie 40 eurų, jei savaitinė alga neviršija 520 eurų.

Už šaltą vandenį mokėti nereikia. Kol kas. Nekilnojamojo turto mokestį dar tik planuojama įvesti. Išmokos taikomos ES piliečiams. Bedarbio (ir darbo ieškančiojo – skirtumas grynaisiais) išmokos skiriamos, turint dvejų metų darbo stažą. Tačiau neoficialiai galima nugirsti kalbų, jog socialinės rūpybos skyriuose, gailiai parypavę, pašalpėlę išsikaulina ir neišdirbusieji poros metelių.

Taigi, nepilnamečių mamų – neretai sunku nupręsti, sąmoningai panelė nėštumą planavo, ar ne – nors vežimu vežk. Ir nereikia man vartyti konkrečių įstatymų, kai matau tobulos socialinės apsaugos sistemos praktiką savo akimis.

Antrasis pykčio priepuolis apima, patyrus, jog bedarbio pašalpa mokama tol, kol asmuo ieškosi darbo. Nėra apibrėžto termino! Sutikau jaunų šeimų, nedirbančių trejus, penkerius metus. Vienas jaunas vyras, kokių 27-erių, pavadinkime jį Tomu, į klausimą, ar nenori eiti dirbti, gerdamas lenkišką alų “Warka”, tingiai iškošė: “Ooo kaaam?”. Lygiai kaip tie “McDonaldų” storuliai Amerikoje: “Spėk, su kuo šiandien susitikau? – Su kuo? – Su LiiiiizaaA”.

Grįžtame prie to nelemto Islandijos ugnikalnio. Skaitant Liam’o Collins’o straipsnį (“Irish Independent, 04/07/2010, “Ash Cloud Crisis Exposes ‘Welfare Tourists” (“Pelenų debesies sukelta sumaištis demaskavo “pašalpų turistus”), apima trečiasis pykčio priepuolis. 2010 metais iki balandžio 18 dienos į Airijos Socialinės apsaugos departamentą kreipėsi 151,060 tūkstančio asmenų, norinčių gauti bedarbio (darbo ieškančiojo) pašalpą. Departamento tarnautojai nurodė, jog 3,515 bedarbių nepasirodė privalomai užsiregistruoti būtent tada, kuomet “Ryanair” lėktuvai neskraidė Europoje. Dauguma šitų veikėjų buvo Lenkijos piliečiai. Airijos mokesčių mokėtojams Lenkijos bedarbiai 2009 metais kainavo 11 milijonų eurų. Tikėkimės, kad 2010-iais – “šiek tiek” mažiau. Kad nusiramintume ir nebepyktume, belieka iškelti bjaurų retorinį klausimą: ar ponas Grzegorz Brzęczyszczykiewicz yra gyvas, ar tiesiog gauna kompensaciją už velionį brolį, nes pats tingi dirbti?
Išsiveržęs ugnikalnis atskleidė šlykščią tiesą: lenkai serga ne mažiau, nei mūsų pašalpiniai Lietuvos provincijoje. Docentė A. Maldeikienė šią absurdišką situaciją taikliai apibūdino taip: “Kai skirtumas tarp algos ir pašalpos toks mažas, sveiko proto žmogus nedirbs”.

O skirtumas nėra toks didelis. 2010 metais bedarbio pašalpa Airijoje siekė 784 eurus per mėnesį. Minimalų atlyginimą (40 val. darbo savaitė) apskaičiuojame taip: 160 val. dauginame iš minimalaus valandinio užmokesčio – 8,65 eurų. 160 val. x 8,65 EUR = 1384 EUR. Skirtumas tarp minimalaus atlyginimo ir bedarbio pašalpos – net 600 eurų!!! Deja, deja – nebūkime naivūs. Airijoje, kaip ir Lietuvoje, šalia bedarbio pašalpos buvo ir yra galima “prisidurti” įvairius palengvinimus: kompensaciją už būstą, mokslą ir t. t. Todėl net ir krizės metu sumažėjus išmokoms, gyventi galima.

Na, kažkaip nesinori tikėti, jog, tarkime trečdalis ar “tik” penktadalis lietuvių (iš tų 20 tūkstančių) nusekė į Airiją lenkų pėdomis. Vis dėlto pripažinkime – 20 tūkstančių tautiečių – tai ne smulkiojo verslo firma su dešimčia darbuotojų. Užtenka motinystės pašalpas pasididinusių mamų istorijų.

Nenoromis prisiminiau Andriaus Užkalnio mintis apie kai kuriuos lietuvių mentaliteto aspektus – miela juos patirti gyvai.

Ketvirtąjį pykčio protrūkį sukėlė Airijos premjeras. Misteris Enda Kenny dėl 64 milijardų eurų valstybės skolos (2012-01-25 ji sudarė 40 procentų Airijos BVP) pareiškė: “Mes esame ‘special case’, mums reikia išskirtinių sąlygų”. Ir nusiuntė į Vokietiją “specialųjį” atstovą derybų ir pietų su ponia A. Merkel. Ar neprimena vieno pliktelėjusio “fiziko” pozicijos?

Pliktelėjusiam “fizikui” galima priminti opias Marijos žemės problemas: emigraciją, būstų renovaciją, “vokelius”, “Mažeikių naftą”, “Lietuvos dujas”, LEO LT, Snoro “tyrimą”, “Hitachi” elektrinę, dujų terminalą, skalūnines dujas, VEKS’ą, rezonansines bylas, Valdovų rūmus, Tatjaną Novikovą, Sausio 13-osios bylas.

Airijos premjerui Enda Kenny taip pat naudinga praskaidinti atmintį: 20 milijonų eurų Nacionalinės galerijos restauracijai – iš kultūros ministerijos. Apžvalgininkė Lise Hand ironizuoja: “O jūs manėte, kad vyriausybei nerūpi menas”. Kiti apkarpymai: 2500 medicinos seserų ir pribuvėjų – į gatvę; šimto policijos komisariatų darbuotojai – į gatvę (sprendimas uždaryti 100 policijos nuovadų įsigalios sausio 31-ąją). Kiti pasišvaistymai: finansų ministras apie Airijoje taikomą verslo pajamų mokestį (“corporate tax”) pareiškė, jog jis “Visiems suprantamas ir aiškus, neabejotinai skaidrus […], tai tik Airijos reikalas” (apie tai, kad mokestis mažas – 12,5 procento); 2012 metais valstybės remiamiems advokatams civilinėse bylose išleista 9,5 milijono eurų, 2008 metais – 17,7 milijono; tas pats finansų ministras paskaičiavo, jog Airijoje “ilsisi” japonų pagaminti nenaudojami modernūs traukiniai, kurių rinkos vertė – 41 milijonas eurų.

Kitas ministras, ponas Linas Linkevičius, sekmadienį viešėdamas Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje (St. Andrew Church), leido sau šventą dieną, ir dar Sausio 13-ąją, ištarti tokius žodžius: “Bažnyčioje turi būti tvarka – laukia rimti darbai. Mes esam viena tauta – Lietuvai reikalingas kiekvienas iš mūsų. Jinai jums nieko nėra skolinga… Prisiminkit, kad esame viena tauta […] Bendradarbiausim, kad globali Lietuva turėtų turinį”. Tačiau visuomenės aktyvistai iš Baltarujos į Lietuvą lengvai neįleidžiami – kaip tokį URM elgesį galima vadinti bendradarbiavimu “globalios” Lietuvos kontekste? Tikrai įdėmiai klausiausi užsienio reikalų ministro kalbos. Kalbėjo ne ironiškai, šiltai, kaip moka politikai. Gerbiamas ministre, ar tokius žodžius dera tarti Sausio 13-ąją, sekmadienį, bažnyčioje?

Atsiimdamas garbės svečio juostą, ministras pridūrė: “Kol Airijos lietuviai kalbės žemaitiškai, tol niekas jūsų neišnaikins”. Nejučia grįžo atmintin Dž. Orwell’o žodžiai: “Vieni žvėrys yra lygesni už kitus”. Matyt, daugumos šalių pagrindinių įstatymų rengėjai pamiršo šią nuogą “tiesą”. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje skaitome: “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”.

Drįstu teigti, jog lietuviškų mišių aukoti susirenka tie kiti – dirbantys, atsakingi, sąmoningi, nieko “neskolingi, nes Lietuva jiems neskolinga” – lietuviai; kiti, kurie, kaip Tautvydas Marčiulaitis, pasakoja vaikams mokyklose apie lazerius; kiti, kurie, kaip Aušra Maldeikienė, verčia naktimis knygas; tie, kurie vergauja savo sąžinei ir klauso proto balso. Nesunku įsitikinti, nes veidai, kaip ir Dublino Mažajame teatre – tie patys.

Perfrazuosiu savo mėgstamą karo žurnalistą Alex Perry: aš, kaip tie kiniečių gangsteriai, Indijos maorių sukilėliai ar Somalio Al-Qaidos teroristai – esu labai, labai piktas.

Klausimas, kurioje šalyje melo ekonomikos pasekmės skaudesnės, lieka atviras.